Lietuvoje joms nepatinka tik vienas dalykas
Nutrija - iš Pietų Amerikos žemyno kilusi rūšis. Čia ji dažniausiai sutinkama vietovėse nuo pietinės Brazilijos dalies ir Bolivijos iki pietinės Argentinos ir Čilės. Pirmosios nutrijos į Prancūziją iš Pietų Amerikos atvežtos 1890 metais ir laikytos fermose. Nuo 1926-ųjų laikomos ir Vokietijoje.
Kaip atskirti nutriją nuo ondatros?
Beje, čia pat gamtoje gyvena dar vienas Europos gamtai svetimas graužikas - ondatra. Tačiau supainioti šias rūšis neįmanoma: nutrija nuo ondatros, visų pirma, skiriasi dydžiu. Nutrija sveria 6-9 kilogramus, jos kūno ilgis 60-65 centimetrai, beveik plika apvali, žvynuota uodega yra 30-45 centimetrų ilgio.
Ondatra žymiai mažesnė – jos kūno ilgis apie 35 centimetrus, svoris iki 1,5 kilogramo (dažnai – daug mažesnis). Uodega plika, žvynuota, suplota iš šonų ir atliekanti „vairo“ vaidmenį ondatrai plaukiant.
Gamtoje nutrija aktyvi visą parą, ypač vakare ir prieblandoje. Gyvena poromis, kartais – keliolikos žvėrelių grupėmis, kuriose būna įvairaus amžiaus gyvūnų. Nutrijų užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamosiomis plėvėmis, kurios padeda plaukiojant ir nardant. Panėrusios po vandeniu nutrijos gali išbūti iki 5 minučių.
Nutrijos gana vislios – po 19 savaičių nėštumo gimsta 5-8 pilnai išsivystę – regintys, galintys plaukioti jaunikliai. Po 5 mėnesių jie jau būna subrendę. Per vasarą nutrijos gali atvesti 2 vadas. Toks vislumas būdingas daugeliui graužikų. Pakliuvusios į tinkamas sąlygas, nutrijos galėtų gana sparčiai plisti. Beje, tai ir įvyko kai kuriose pietinėse Eurazijos valstybėse – šiuo metu laukinės „populiacijos“ susidarę net Japonijoje.
Nutrijas laikė net Tadas Ivanauskas
Sugrįžtant prie gamtos stebėtojo iš Žemaitijos pranešimo, kyla logiškas klausimas: ar nutrijos dabar gali kurtis mūsų gamtoje ir tapti dar viena nepageidaujama invazine rūšimi? Iš tikro, jos gali puikiai jaustis vasarą, tačiau žiemą vargu ar išgyventų, nes neturėdamos maisto atsargų, užšalus vandens telkiniams, yra pasmerktos badui.
Buvo pranešimų, kad jos stebimos Nemuno deltos (Rusnės salos) nendrynuose, tačiau šių stebėjimų patvirtinimų nesulaukta. Šiandien niekas jų į laisvę išleisti ir atlikti dar vieną niekam nereikalingą eksperimentą neketina. Nutrijų laikytojų reta, tad žvėreliams nėra iš kur pasprukti. Matyt, tokios pasprukusios iš nelaisvės nutrijos turėtų būti sugaunamos ir grąžinamos savininkams ar perduodamos kitiems laikytojams. Lietuvos gamtai tikrai nereikia tokio žvėries.