Kita vertus, šie medynai visoje Lietuvoje stabiliai auga ir šiuo metu, palyginti su 1961 m., jų yra beveik pusantro karto daugiau. Kėdainių miškų urėdija ypač garsėja savo ąžuolynais. Čia gausu ir ąžuolams tinkamų augaviečių – beveik 80 proc. urėdijos prižiūrimų miškų. Didesnis ąžuolynų sodinimo vajus Kėdainių krašte prasidėjo 1994 metais, kai J. Girinas pradėjo dirbti miškų urėdo pavaduotoju miškininkystei (miškų urėdo pareigas eina nuo 1999 metų).
„Vienas labai svarbių principų – miškų atkūrimas. Miškininkai siekia ne tik atsodinti nukirstą mišką, bet pasodinti jo dar daugiau. Mes vieną nukirstą ąžuolą pakeičiame 60 jaunų ąžuoliukų“, – sako miškų urėdas J. Girinas.
Per paskutinį dešimtmetį, nuo 2002 metų, ąžuolų medynų plotas čia nuo 1 622,4 ha išaugo iki 1 838,3 ha. Praėjusių metų duomenimis, ąžuolynai Kėdainių urėdijoje sudarė 9,3 proc. visų medynų. Kai vykdomi tokie intensyvūs atkūrimo darbai, nenuostabu, jog šiuo metu didžioji dalis ąžuolynų yra jaunesni nei 10 metų amžiaus. Iš viso tokių yra apie 650 ha. Pasak paties miškų urėdo, kasmet urėdijos miškuose pasodinama apie 100 ha želdinių su ąžuolais.
Itin gražus ąžuolynas sodinamas Pašilių miške Pelėdnagių seniūnijoje. Jis pavadintas Neregėtos Lietuvos tūkstantmečio ąžuolynu, mat atsiradęs garsaus fotomenininko Mariaus Jovaišos dėka. Jau dabar čia auga daugiau kaip 20 tūkst. sodinukų, planuojama, kad visas plotas užims apie 40 ha.
Rinktinių ąžuolų miško sėklinė plantacija
„Mūsų urėdijoje geros augavietės, daug ąžuolynų, todėl savaime suprantama, kad yra genetiniu požiūriu vertingų medynų, – teigė miškininkas. – Čia auga daugiausia rinktinių ąžuolų. Šie medžiai yra patys geriausi miškininkystės požiūriu: aukštesni, geresnis šakotumas, turi daugiau padarinės medienos (apvaliosios, skirtos perdirbti)“. Miškų urėdija gali pasigirti 102 rinktiniais ąžuolais. Nors kai kurie iš šių ąžuolų dabar jau nudžiūvę, Lančiūnavos girininkijoje esančioje miško sėklinėje plantacijoje auga jų palikuonys – skiepai. Pati plantacija taip pat ypatinga – ji yra didžiausia Lietuvoje ir užima 21 ha plotą. Čia iš viso auga 183 klonų* skiepai iš 11 miškų urėdijų. „Dauguma skiepų yra iš mūsų miškų urėdijos. Toje plantacijoje sukauptas pačių geriausių Lietuvos ąžuolų genofondas, – teigė J. Girinas. – Tikimės, kad iš šios sėklinės plantacijos gilių bus galima ąžuolo sodinukais aprūpinti didžiąją Lietuvos dalį“.
Miškų urėdas J. Girinas pirmasis šalyje pradėjo klonuoti vertingus senolius ąžuolus. „Kartkartėmis vyksta masinis ąžuolų džiūvimas, o šie senoliai išlieka gyvi. Vadinasi, jie savyje turi kažką daugiau, yra atsparesni toms visoms negandoms, kurios puola kitus ąžuolus“, – aiškino miškų urėdas. Taip kilo idėja, kad reikia surinkti seniausių ąžuolų klonus.
J. Girinas pasakoja, jog pirmasis bandymas klonuoti ąžuolus buvo susijęs su Šaravų ąžuolu (Kėdainių r.), kurio istorija unikali. Pasak miškų urėdo, per 1863 metų sukilimą šalia jo buvo nužudyta sukilėlių ir kunigų. „Gaila, kad šis dviejų metrų skersmens ir apie 500 metų sulaukęs ąžuolas nudžiūvo prieš kelerius metus. Aš to ąžuolo šakeles dar 2005 metais buvau suskiepijęs. Daugelis specialistų sakė, kad senų ąžuolų skiepai neprigyja, tačiau prigijo, tad ėmiausi kitų Lietuvos senolių, jų šakelių, pradėjau ir jas skiepyti, – kalbėjo J. Girinas. – Norėjau surinkti į vieną vietą senųjų ąžuolų genofondą. Kur spėjau, tuos senolius surinkau. Raseinių rajone augo Aleknos ąžuolas, jis jau buvo vėjo išverstas, bet išsaugojau genotipą, žiemą šakutes iš po sniego ėmiau, lengvai prigijo“.
Kalbėdamas apie ąžuolus senolius, miškininkas atkreipė dėmesį į Stelmužės ąžuolą, kurio tikrasis amžius tebėra kontraversiška tema: „Nors teigiama, kad Stelmužės galiūnas yra 1 000–1 500 metų senumo, taip greičiausiai nėra. Olandas Jeroenas Pateris yra apžiūrėjęs visus seniausius Europos medžius, ne tik ąžuolus, ir išleidęs apie tai knygą. Joje Stelmužės ąžuolui duodama 450–550 metų. Gal šis tyrinėtojas ir sumažino metų, bet tūkstantį senolis vargiai pasiekęs.“ Kaip bebūtų, pasak J. Girino, tai vis tiek mūsų seniausias ąžuolas, tikrai turintis kažką ypatingo, kad išgyveno tiek metų ir tiek negandų, todėl didžiuotis yra kuo.
Klonuotų ąžuolų medeliai jau panaudoti dviejuose projektuose. Šiais metais Kėdainių miškų urėdijos Josvainių girininkijoje pasodintas 60 seniausių Lietuvos ąžuolų klonų rinkinys. Jame kiekvieno klono yra pasodinta po penkis skiepus.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode dar 2011 metais pasodinta 50 seniausių Lietuvos ąžuolų (po du medelius) – 100 klonuotų ąžuoliukų giraitė pavadinta žinomos orangutangų tyrinėtojos Birutės Galdikas vardu.
Skiepyti klonai vertingesni už sėjinukus
Pats ąžuolų skiepijimas, pasak urėdo, nėra lengvas procesas. „Skiepyti ąžuolus nėra taip paprasta, kaip obelis, kriaušes ir panašiai. Apie 30 proc. skiepijamų klonų prigyja labai gerai, apie 30 proc. – vidutiniškai. Su likusiu trečdaliu yra didelė problema, nes kai skiepiji į bet kokį, klonui negiminingą poskiepį, paprastai po kelerių metų augaliukas ir atkrenta, gali net po 15 metų, ypač jei formuojasi guzas. Tai panašus genetinis nesutapimas, kaip skirtingos žmogaus kraujo grupės – atmeta pats organizmas“, – lygino J. Girinas. Medelyne įkurtas technologinis augalų dauginimo kompleksas, modernus šiltnamis.
Kyla klausimas, kodėl iš viso varginamasi su skiepais, jei tik trečdalis jų prigyja be problemų. Miškų urėdo teigimu, skiepijant išsaugomos visos motininio medžio genetinės savybės. O sėdami giles esame tikri tik dėl pusės genetinės medžiagos, tos, kuri paveldima iš „mamos“. Kita pusė yra neaiški, todėl negalime žinoti, koks bus rezultatas, ar bus vertingas iš tos gilės išaugęs medis.
Taigi šis triūsas iš tiesų yra be galo prasmingas, už jį ateities kartos neabejotinai padėkos.
Kaip auginami ąžuoliukai
Gilių sėja
1995 m. Kėdainių urėdijoje buvo surinkta per 6 tonas gilių. Naujiena buvo tai, jog ąžuolo sėklas žemei patikėjo rudenį (anksčiau stratifikuotas sėdavo tik pavasarį), sėjo į gerai paruoštą, purią priesmėlio dirvą, 35 cm atstumu tarp eilučių. Pavasarį gilės sudygo! Tad dabar jau 20 metų giles sėja tik rudenį. Beje, Europoje gilės sėjamos ir rudenį, ir pavasarį. O gamtoje? Nukrinta gilės, jas užkloja lapai. Tad mėgdžiojant gamtą giles reikia mulčiuoti pjuvenomis ar kita šilumą sulaikančia medžiaga, kad ąžuolo gemalėliai neperšaltų.
Talkinant ASU Mašinų katedrai, sukurtas gilių sėjimo agregatas, kuris veikia tarsi bulvių sodinamoji. Per dieną į paruoštą dirvą pasėjama apie 2 tonas gilių. Reikėjo išspręsti ir mulčiavimo problemą. Rankomis juk nedirbsi, o ir žmonių tam trūksta. Kaune buvusioje įmonėje „Medmeta“ sukonstruotas agregatas mulčiui išberti (bunkeryje telpa 10 kub. m pjuvenų). Be vargo vienu važiavimu galima 5 cm storiu užberti 200 m (1 m pločio) juostą.
Skiepijimas ir priežiūra
Kitų metų rudenį sėjinukai, skirti skiepyti, sodinami į 2,5–3 l talpos polietileninius paketėlius su paruoštu substratu. Anksti pavasarį, kovo mėnesį, šildomame šiltnamyje sėjinukai skiepijami paprastu būdu – suduriant su liežuvėliu. Pasibaigus šalnoms, skiepyti ąžuoliukai pernešami į nešildomą plėvele dengtą šiltnamį, kur rūpestingai prižiūrimi. Žiemoti sunešami į rūsį.
Kitų metų pavasarį prigiję ąžuoliukai (skiepai) persodinami į 12 l talpos plastikinius vazonus ir įkasami lauko lysvėse vieno vazono atstumu, kad galėtų laisvai augti, vieni kitiems neužstotų šviesos. Įgilintuose vazonuose geriau vystosi jautrios ąžuoliukų šaknys.
Prieš žiemą augalai mulčiuojami pjuvenomis. Medelyne skiepyti ąžuoliukai auginami dar metus. Dvejų metų amžiaus sodinukus jau galima realizuoti, o nusipirkus sodinti ir galbūt tikėtis savo kieme Stelmužės senolio vaikaičio.