Iš ornitologo profesionalo Gedimino Petkaus susirinkusieji išgirs kaip reikėtų teisingai rūpintis sparnuočiais, nedaryti dažniausiai pasitaikančių klaidų ir naudingiausiai ištiesti pagalbos ranką mažiesiems mūsų kaimynams.
„Labai svarbu lesyklų įrengimo imtis atsakingai. Pradėjęs lesinti paukščius, lesyklos šeimininkas tampa atsakingas už prie lesyklos susiformuosiantį mažą paukščių pulką, nes sparnuočiai pripras maisto rasti būtent toje lesykloje.“ – sako paskaitos organizatorė, Darnios plėtros instituto atstovė, Sigutė Dautartaitė.
Renginio organizatorius Martynas Norbutas pabrėžia, kad penktadienio renginyje taip pat bus galima patiems dalyviams pasigaminti lesyklėles. „Atliekų panaudojimas antrą kartą daiktams, kurie turi konkretų praktinį pritaikomumą yra tikriausias eko mąstysenos pavyzdys. Po paskaitos rengiamose lesyklėlių gamybos dirbtuvėse norime pristatyti tokių medžiagų naudojamo rūpinantis paukščiais pavyzdžius“,- sakė M. Norbutas.
Dirbtuvėlių dalyviai bus aprūpinti plastiko ir popieriaus pakuotėmis, tačiau derėtų su savimi turėti žirkles, klijų, keletą neberašančių tušinukų ar pieštukų. Į renginį būtina registruotis el. paštu info@darna.lt.
Kol kas mūsų šalyje nėra nei didelio šalčio, nei daug sniego, tad daugumai miško gyventojų „baltasis badas“ dar negresia. Tačiau paukščius palesinti galėtume.
Tiesa, privalu prisiminti: pradėjus tai daryti, lesinti privalėsime sistemingai, kasdien – ypač per šalčius. Tai pirma ir svarbiausioji gamtos mylėtojo taisyklė. Jei nesi tikras, jog kiekvieną dieną nuneši lesalo ton vieton, kur buvai jo padėjęs praėjusį kartą – geriau nė nepradėk. Antraip tavo pradėtoji globa paukščiams gali tapti pragaištimi: pripratę rasti lesalo kurioje nors vietoje, paukščiai neretai neieško jo kitur, o kantriai laukia, išsenka ir žūsta. Ornitologai įspėja: ne šaltis pražudo gyvūnus (tie, kurie lieka žiemoti mūsų krašte, yra prisitaikę prie šalčio), o badas.
Antroji taisyklė: lesalas neturi būti termiškai apdorotas, sūdytas ar kitaip konservuotas. Galima berti saulėgrąžų, bet – neskrudintų ir nesūdytų. Tokios vaišės labai patiks zylėms ir kitiems vabzdžialesiams paukščiams. Be abejo, niekas neuždraus siūlyti gliaudytas saulėgrąžas, tačiau geriau vaišinti paukščius negliaudytomis. Ne tik dėl to, jog tokios sėklos yra pigesnės. Skirtingai nei kai kurie žmonės, paukščiai netingi jas išlukštenti, tai darydami sušyla – taigi nauda dviguba. Geriausiai tinka juodosios smulkios saulėgrąžos, mat jų lukštas plonesnis negu stambesniųjų pilkų ar dryžuotų saulėgrąžų. Prieš beriant lesyklon, patartina jas pavolioti kokiu volu, kad sutrūkinėtų lukštai ir paukščiams būtų lengviau gliaudyti.
Daugeliui pas mus žiemojančių paukščių labai patinka šviežios mėsos gabalėlis. Jį reikėtų pakabinti ir pritvirtinti viela. Nebūtina mėsą smulkinti. Tačiau ji, kaip ir sėklos ar kitoks lesalas, turi būti nesūdyta, nerūkyta. Juk žiemą paukščiai neturi kur atsigerti. Prisikimšę sūdyto lesalo, jie pradeda lesti sniegą, o tada dažnai sutrinka žarnynas ir paukštis nugaišta.
Mėsos rūšis (kiauliena, jautiena, vištiena ir t.t.) nesvarbu - paukščiai mažiau išrankūs negu mes, žmonės. Prie tokių vaišių visuomet prisirenka zylių.
Ypač vertingas ir kaloringas paukščių maistas yra gyvulių riebalai – nesūdyti lašiniai, galvijų taukai, lajus. Iš jų galima pagaminti vadinamųjų paukščių keksų. Tai darome taip: riebalai supjaustomi smulkiais gabalėliais ir kaitinami keptuvėje. Jiems išsilydžius, pridedame avižinių dribsnių ar baltos duonos trupinių, mišinį gerai išmaišome ir pilame į kokias nors formeles ar pakabinamas lesyklas. Vėsioje vietoje mišinys greitai sustingsta ir tinka vartoti. Jei neturime taukų, tokį „keksą“ galima “iškepti” iš margarino.
O aliejumi suvilgytą duoną tiesiog dievina žvirbliai ir balandžiai. Ta proga priminsime, jog žvirbliai - naudingi paukščiai: lesindami jauniklius, soduose jie išrankioja daug vikšrų – augalų kenkėjų.
Beveik visi žiemojantys sparnuočiai mėgsta lesti avižinius dribsnius, smulkias miežių, kviečių, sorų kruopas. Gana ekonomiška paukščius lesinti baltos duonos trupiniais. Tam tinka batonai, bandelės, jų liekanos. Tačiau kai už lango minusinė temperatūra, šiuos lesalus reikia sutrupinti ir šiek tiek padžiovinti - tada jie nesušals į ledą.
Paukščiams maitinti taip pat tinka įvairių piktžolių sėklos. Jų būna gausu šieno ir šiaudų pabirose, grūdų valymo atliekose. Kaimo žmonės neretai jų nuneša ir kurapkoms, kurių, deja, Lietuvoje sparčiai mažėja. Ta pačia proga priminsime, jog beprasmiška tokį lesalą berti atviroje vietoje – reikia suręsti iš eglišakių slėptuves. Jose paukščių “stalas” nebus užpustytas, be to, eglišakės pridengs paukščius nuo žvarbaus vėjo.
Medžiotojai gali pakabinti ant medžių sumedžiotų šernų kailių gabalų, ant kurių likę riebalų. Tokias vaišes tuoj aptinka zylės, bukučiai, geniai ir kitų rūšių paukščiai. Ką daryti, jog iškabintais kailiais nesusidomėtų ir varniniai paukščiai, valkataujantys šunys, žodžiu, nebūtų daugiau žalos negu naudos, moko garsus ornitologas Vytautas Logminas žurnalo “Mūsų girios” 2007 metų 11 numeryje. Šis gamtininkas jau daug metų lesina paukščius, išbandė įvairius jų globos būdus, tad jo profesionalūs patarimai labai vertingi.
Žiema žvėrims ir paukščiams - išbandymų metas. Tada kai kurie jų, ypač mažiausieji, kartais balansuoja ties bado ir mirties riba. Zarasų miškų urėdijos specialistė Giedrė Kulbokienė šios urėdijos tinklalapyje www.zmu.lt primena, jog tiek miškininkai, tiek kiti gamtos specialistai ir mylėtojai turėtų padėti gyvūnams ištverti „baltąjį badą“.
O kokia, paklausite, man iš to lesinimo nauda? Ne tik moralinė. Besivaišinančius paukščius labai įdomu stebėti. Būtent tada galima apie juos daug sužinoti, išvysti tokių jų gyvenimo epizodų, kokių ne tik nežinojai, bet ir jokioje gamtininkų knygoje neaptikai.
O ir kaip gera matyti, jog paukštelis taršo būtent tavo atneštą skanėstą...