Ne vietinė rūšis
Roplių žinovas Gerardas Paškevičius sako, kad nuotraukose tikrai ne balinis vėžliukas. „Dėmės ant galvos rodo, kad tai bus kuris nors iš raštuotųjų vėžlių porūšio, taip vadinamas raudonausis arba geltonausis vėžlys, kurie yra priskiriami invazinėms rūšims. Baliniai vėžliai sraunios upės nesirinktų, jie pagal buveinę įsikuria balose“, – sako herpetologas.
Šis vėžliukas, anot jo, gali būti pabėgęs iš žmonių, kurie galbūt jį atsivežė į paplūdimį arba tiesiog gyvena netoli upės. Kita versija – vėžliuku žmonės atsikratė, sužinoję, kad jis yra invazinis ir jo auginti negalima bei už tai gresia baudos.
Pats vėžliukas Neryje tikrai anksčiau negyveno. G. Paškevičius sako, kad tai Pietų ir Šiaurės Amerikos vėžlių rūšis.
„Jiems mūsų klimatas kol kas tinka. Jau jų yra stebima išžiemojusių, bet kol kas poravimosi atvejų nefiksuota. Galbūt tos pačios rūšies vėžliai nesusitinka, galbūt padeda kiaušinius, bet yra per šalta ir vėžliukai neišsirita. Taigi, veisimosi atvejų dar nefiksuota, o kad jie pas mus prisitaiko ir žiemoja – tikrai taip“, – kalba jis.
Mažai šansų išgyventi
Paklausus, ar šis vėžliukas Neryje turi galimybę išgyventi, herpetologas sako, kad jau dabar iš šarvo matyti, kad gyvūnas yra prastos būklės. „Jis turėtų būti ryškesnių spalvų. Matome, kad dabar jis yra patamsėjęs, o tai reiškia, kad jam yra vėsu. Vėžliai patamsėja tada, kai bando prisigaudyti kuo daugiau saulės spindulių ir sušilti. Taigi, matome, kad tai yra nepalankiose sąlygose gyvenantis gyvūnas ir jis bando prie tų sąlygų prisitaikyti“, – teigia jis.
G. Paškevičiaus nuomone, Neris vėžliukui niekaip negalėtų tapti namais, nes upėje dėl srovės jam bus sunku susirasti maisto, todėl gyvūnas ieškosis tvenkinio.
„Upėje viskas vyksta greičiau, yra per sraunu. Jei įkrenta koks vabzdys, jį pagauna srovė. Jei šitas vėžliukas yra iš akvariumo, jam išgyventi sudėtinga. Jis dabar renka viską, ką randa: bando ėsti dumblius, žvejybos atliekas iš pakrantės. Taip ir bando išgyventi“, – pasakoja roplių žinovas.
Parduodami nelegaliai
Pašnekovas teigia, kad šių vėžlių gyvūnų parduotuvėse jau nebenusipirksi.
„Dar kurį laiką šitų vėžliukų buvo galima įsigyti. Jie buvo parduodami, nors tai nėra legalu. O kai parduotuvės išsipardavė, – daugiau nebesivežė. Kitas dalykas – romų tautybės žmonės atsiveža ir pardavinėja iš mašinos bagažinės visokiuose turguose, pavyzdžiui, Kalvarijų. Kaune taip pat yra tokių vietų“, – sako G. Paškevičius.
Anot jo, žmonės šiais vėžliukais susigundo, nes jie iš pradžių būna labai maži, dydžio sulig 5 litų moneta, taip pat yra gražios ryškiai žalios spalvos.
„Jie plaukioja tose mašinos bagažinėje sustatytose vazose. Tokie maži. Žmonės išsirenka du-tris vėžliukus, augina tokioje vazoje, kur net salelės jam nėra. Jie ten suserga rachitu, negauna nei pakankamai jiems tinkamo maisto, nei saulės šviesos. Dėl to jie būna šiek tiek deformuoti. Ir vėliau užauga dideli – suaugęs patinas gali sverti apie 3,6 kilogramo“, – pasakoja specialistas.
Vėžlius auginti labai sunku ir brangu, tikina jis: „Tai gali būti vienintelis šeimos augintinis, nes jam reikia didelio akvariumo, kokio pusantro metro, reikia salos, UV lempos, didelio galingo filtro, kad nereikėtų kasdien keisti vandens. Tai labai brangus gyvūnas ir žmonės nebūna tam pasiruošę. Nusiperka, įmeta į tokią apvalią vazą, kurioje žmonės paprastai auksines žuvytes augina, jis auga, kol užauga iki pusketvirto kilogramo. Žmonės negali sau to leisti ir tada vėžlys keliauja arba į prieglaudą, arba į konteinerį, arba, kaip šiuo atveju, į Nerį.“
Toks poelgis, herpetologo teigimu, yra gyvūno pasmerkimas, nes dabar tik nuo jo paties priklauso, ar jis sugebės išlikti. „Kokiam garniui nėra jokio vargo tą vėžliuką išsikrapštyti iš šarvo“, – teigia jis.
Paklaustas, ar vėžliuką galima išgelbėti, G. Paškevičius sako, kad jei yra galimybė jį pasiekti, galima bandyti paimti, įsidėti į kokią dėžę ir skambinti gyvūnų globėjų asociacijai. Jei nėra galimybės patiems pagauti – tuomet reikia informuoti tarnybas, kur vėžliuką rasti.
Vis dėlto herpetologas sako, kad pagauti vėžlį sudėtinga, nes net ir tarnyboms atvykus jis gali tiesiog panerti į vandenį: „Jie dažniausiai būna įsibaiminę, todėl kai tik ant jų užkrenta šešėlis, jie tuoj pat neria gilyn.“
Kelia grėsmę vietinei faunai
G. Paškevičius sako, kad šie vėžliai yra invaziniai, todėl kelia grėsmę vietinei ekosistemai, nes fauna nėra prisitaikiusi su vėžliu kovoti: „Mūsų vėžiagyviai, žuvytės, vabzdžiai nėra prisitaikę prie tokio plėšrūno kaip vėžlys. Nes balinis vėžlys negyvena upėse, jis įsikuria srauniose balose, daugiausiai Dzūkijoje.“
Jei šitas invazinis vėžlys būtų įleistas į tą pačią balą kur gyvena baliniai vėžliai, šiuos gali susargdinti. „Gali būti, kad invazinis vėžlys turi kažkokią ligą, virusą, kuris jam nepavojingas, bet gali būti pavojingas mūsų vietinėms rūšims. Tai būtų analogiška situacija kaip nutiko su vėžiais. Žmonės prileido invazinių vėžių, o jie turėjo vėžių marą. Mūsų vietiniai plačiažnypliai vėžiai nuo jo žūsta, todėl invaziniai klesti“, – tikina jis.
Pašnekovo teigimu, vėžlių pardavėjai randa būdų kaip apeiti įstatymus, todėl uždraudus prekiauti viena vėžlių rūšimi, jie vežasi kitas – panašias.
Susisiekus su Aplinkos apsaugos departamento pranešimų priėmimo tarnyba ši užregistravo vėžlio buvimo vietą, tačiau informavo, kad gyvūną surasti ir sugauti vandenyje bus neįmanoma.