Pasižvalgyti po Vilnių – tai ne tik pasivaikščioti po jo senamiestį. Nors, kaip pastebi gidė Danutė Čornij, tai yra vienas populiariausių pasirinkimų, ypač mėgstamas užsienio turistų. Pati Danutė kartais veda ekskursijas važinėdama paspirtuku, tačiau po senamiestį patogiausia vaikščioti pėsčiomis. „Čia einame siauromis gatvėmis, užsukame į kiemus, vaikštome kalvomis, kopiame ir į Trijų kryžių, ir į Gedimino kalną“, – pasakoja gidė.
Anot jos, užsienio turistus žavi ne tik senoji Vilniaus architektūra, bet ir ją supanti gamta. Vilnius yra viena žaliausių pasaulio sostinių, tad net ir vaikščiodamas mieste gali pasijusti tarsi pramogautum gamtoje.
Tačiau Vilnių vis dažniau „atranda“ ir patys vilniečiai, užsisakantys ekskursijas ir kartu su gidu besileidžiantys į keliones po tokius sostinės rajonus kaip Jeruzalė, Žvėrynas, Rasų kalvos, Pavilnys ar Pilaitė. Vieną kartą pasivaikščioję su gidu, kitąsyk su draugų kompanija jie į kelionę jau leidžiasi savarankiškai.
Ekskursijas pamėgo ir jaunimas, ir senjorai
Pasak D. Čornij, požiūris į ekskursijas po savo miestą, jo apylinkes labai pasikeitė po pandemijos. „Atsirado susidomėjimas aplinka, kurioje patys gyvename. Anksčiau visi norėjo tik lėkti į užsienį, o savo istorija nesidomėjo. Žmonių paklausus, kiek Vilniuje buvo pilių, retas žinodavo, kad jų buvo trys: Aukštinė, Žemutinė ir Kreivoji“, – pasakojo gidė.
Ji pastebi, kad ekskursijas po gyvenamuosius Vilniaus rajonus daugiausia renkasi senjorai – jie sudaro bene 90 proc. visų keliautojų po Vilnių ir jo atskirus rajonus.
„Tokioms grupėms renkamės joms pritaikytus, patogius maršrutus. Įprasta vienos ekskursijos metu tenka nukeliauti 3–4 kilometrus“, – sakė D. Čornij.
Kelionėms po sostinę neabejingas ir jaunimas. Jis, gidės pastebėjimu, dažniausiai renkasi tokias ekskursijas kaip Meilės istorijos ar miesto kiemeliai senamiestyje.
Paskutiniais metais išpopuliarėjo ekskursija po Šnipiškes. Ją, beje, užsisako ir čia pat biuruose dirbantis jaunimas. „Atnaujintais dviračių takais ir gatvėmis į darbą atriedantys žmonės nori pažinti ir šios vietos istoriją“, – pastebi D. Čornij.
Dar vienu netikėtu atradimu daugeliui miestiečių tampa Pilaitės rajonas, kuriame be bažnyčios verta aplankyti Pilaitės malūną, buvusią dvarvietę, nukeliauti iki čia pat telkšančio ežeriuko ir, žinoma, pasidžiaugti visa tai supančia žaluma.
Žaliąsias sostinės erdves yra itin pamėgę jauni tėveliai su vaikais. Pasiilgusiųjų gamtos visuomet pilnas Bernardinų sodas, o ilgesnių pasivaikščiojimų ar sporto mėgėjai renkasi Vingio parką, Belmontą ir Pūčkorių atodangą, Verkių regioninį parką ar Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį.
Ko nori vilniečiai?
D. Čornij patikino, kad pažinti Vilnių ir jo apylinkes galima ir savarankiškai – yra begalė maršrutų, gali rinktis labiausiai viliojantį ir planuotis savo dieną. Juolab, kad, kaip pastebi gidė, mieste gerėja infrastruktūra, visur patogu patekti, yra informaciniai ženklai ir tai padeda keliautojams lengvai rasti ir pažinti vietovę.
Žinoma, yra ir kur tobulėti. „Štai Liepkalnis – puiki vieta stebėti kylančius bei besileidžiančius lėktuvus, nuo Liepų kalno atsiveria ir Vilniaus miesto panorama. Tačiau visi įsivaizduoja, kad Liepų kalnas yra Laimio kalnas, kurį žiemą pamėgę slidinėjimo entuziastai. Tad galėtų atsirasti informacinių ženklų ir galėtų būti patogesnis priėjimas. Be to, keliaujant su senjorais visuomet atkreipiame dėmesį į poilsio vietas, suoliukus ar takų apšvietimą“, – akcentavo D. Čornij.
Patogi infrastruktūra keliautojams yra ne mažiau svarbi nei pats maršrutas: turistams aktualu, ar objektai lengvai pasiekiami viešuoju transportu, dviračiu ar pėsčiomis, ar yra suoliukų prisėsti, ar įrengtos kitos poilsio zonos. Ne ką mažiau svarbios ir nuorodos, bent minimalūs vietovių aprašymai.
Anot sostinės viešąsias erdves projektuojančios bendrovės „ID Vilnius“ architekto Lino Ūso, Vilniaus yra tikrai žalias miestas, o vienas būdų jo išskirtines vietas padaryti patraukliomis – suteikti joms gyvybingumo.
Viena tokių vietų – Neries senvagės parkas. „Neries senvagės slėnio teritorija ilgai buvo apleista, net žingsnio į ją nebuvo galima žengti. O prieš ketverius metus ji sutvarkyta. Parkas buvo itin gerai įvertintas ir neseniai Vilniaus savivaldybės atliktoje sostinės parkų įvertinimo apklausoje. Ežerėliai – parko išskirtinumas, tad čia daug žmonių renkasi pailsėti“, – pasakojo L. Ūsas.
Siekiant atgaivinti šią teritoriją buvo sukurtas pasivaikščiojimo takų tinklas, poilsio zonos, pontoniniai lieptai prie tvenkinių. Vasarą čia galima išsimaudyti, o žiemą, ežerėliams užšalus, pačiūžomis pačiuožinėti.
Dar viena puiki vieta pailsėti – Vingrių skveras pačiame senamiestyje. „Kadaise iš čia buvusių natūralių Vingrių šaltinių vanduo nuo pat XVI amžiaus buvo tiekiamas pirmam civilizuotam Vilniaus vandentiekiui. Tik XX a. pradžioje ši funkcija buvo pristabdyta, o galutinai sunaikinta sovietmečiu pastačius betoninį rezervuarą, į kurį sutekėjo šaltinių vanduo, o iš jo buvo nukreipiamas į kanalizacijos tinklus. Skvere šis vandens motyvas gražintas. Nedaugelis viešų erdvių mieste gali pasigirti, kad juose teka natūralūs šaltiniai“, – sakė L. Ūsas.
Anot architekto, miestiečiai įvertina ir Neries pakrantes – čia jau vienerius metus vyksta įvairūs atnaujinimo darbai. Neries pakrantėje nuo Tuskulėnų rimties parko iki pat Vingio parko įrengti takeliai, vietos ramiam poilsiui, dviračių takai. O dabar darbai vyksta kitoje Neries pusėje – nuo Seimo link Antakalnio.
Keliauti mėgstantis architektas prisipažino pats ne kartą žingsniavęs 100 km taku aplink Vilnių: „Net nustebau, kad taip arti miesto keliaujama natūralia aplinka ir net miškais. Vilniuje yra begalės pasivaikščiojimo takų, kurie jungia žaliąsias sostinės erdves“.
Siūlo atsigręžti į geologinį paveldą
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas siūlo atsigręžti į gamtinius sostinės lobius. Vilniaus pilių kalvynas, Smėlio gatvės mamutas, Pučkorių ir Plikakalnio atodangos, Karoliniškių griovos, Vingrių šaltinis – tai įspūdingas geologinis paveldas. O Vilniaus kalvynas netgi pretenduoja patekti į pasaulio geologinio paveldo lobyną.
Lietuva yra aktyvi Tarptautinės geologijos mokslų sąjungos (IUGS), jungiančios daugiau nei milijoną geologijos mokslininkų ir praktikų iš daugiau nei 100 pasaulio šalių, narė. Būtent IUGS kartu su UNESCO rengia ir skelbia pasaulinį svarbiausių moksliniu ir pažintiniu požiūriu geologinio paveldo objektų sąrašą. Pirmasis šimtukas jau paskelbtas 2022 metais, o į antrąjį šimtuką pretenduoja 174 objektai iš 64 šalių. Tarp siūlomų į sąrašą įtraukti objektų yra tokie kaip Vezuvijaus vulkanas Italijoje ar Colca kanjonas Peru.
„Į šį sąrašą esame pasiūlę Lietuvos kandidatą – Vilniaus kalvyną. Jo unikalumo paslaptis ir mokslinė vertė slypi jo kilmėje. Unikalų Vilniaus kalvyną suformavusiu svarbiausiu reiškiniu buvo termoerozija – amžinojo įšalo atitirpimas ir grunto masės slinkimas į beatsilaisvinančią erdvę ledyno pakraštyje. Termoerozija suformavo pirminius Vilniaus kalvyno bruožus, vėliau vyraujančio proceso rolę perėmė ledyno tirpsmo vandenų erozija ir akumuliacija, lėmusi Neries ir Vilnios dabartinių slėnių ir terasų formavimąsi. Būtent dėl raiškių kalnų čia kūrėsi Vilniaus pilys“, – pasakojo dr. J. Satkūnas.
Pasak mokslininko, neseniai tarptautinė geologinio paveldo ekspertų grupė lankėsi Lietuvoje. Didžiausią įspūdį ekspertams iš Pietų Europos padarė Šeškinės ozas – ledynmečio reliktas. Labiausiai neįtikėtina pasirodė tai, kad ozas – kukli ilga kalvelė – darė įtaką urbanizacijai. Kolegoms pasirodė neįtikėtina, kad ozo išsaugojimui palikta žalia erdvė miesto urbanistinėje paklodėje. Geologinis ledyno paliktas reliktas davė įkvėpimą pasivadinti ozo vardu gimnazijai ar gatvei.
„Nors neturime uolėtų kalnų ar vulkanų, visgi galime didžiuotis unikaliu ledlaikių geologiniu paveldu“, – apibendrino dr. J. Satkūnas.
Tendencijos – atsižvelgti į klimato kaitą
Pasak „ID Vilnius“ architekto L. Ūso, dabartinės tendencijos tokios, kad projektuojant viešąsias erdves reikia atsižvelgti į klimato kaitos aspektus. Didelis dėmesys skiriamas medžių išsaugojimui.
„Viešosios erdvės, kuriose yra brandžių medžių, gyventojams yra jaukesnės, jose praleidžiama daugiau laiko. Be to, skiriamas dėmesys ir apželdinimui. Galbūt anksčiau būdavo taip, kad įrengus naują viešąją erdvę daugiau dėmesio būdavo skiriama dangoms ar kitiems architektūriniams elementams, o kraštovaizdis ir apželdinimas likdavo šiek tiek antram plane ar net visai pamirštamas.
Šiuo metu požiūris kiek kitas – apjungiami visi elementai bei nepamirštami apželdinimo sprendiniai – tai ir medžiai, krūmai ir žoliniai augalai. Tokie plotai padeda kovojant su klimato kaita, bioįvairovės išsaugojimu ir atkūrimu viešosiose erdvėse“ , – sakė L. Ūsas.
