Gegutės kukavimas jau aidi virš Lietuvos girių. Parskridusios iš Afrikos, jos jau dairosi svetimų paukščių lizdų ir primena, kad pavasaris – finansų planavimo laikas.
„Su drauge savaitgalį vaikštinėjome po Rūdninkų girią ir giliai miške jau užgirdome kukavimą“, - GRYNAS.lt redakcijai atsiųstame laiške pasakojo skaitytojas Arnoldas. Vaikinas džiaugiasi, kad su savimi turėjo ir piniginę, tad nepamiršo pakratyti pinigų saujoje ir pastuksenti į medį. „Draugės piniginė buvo kažkur giliai kuprinėje, tad ji „pabūrė“ su mano monetomis. Ką tai reiškia? Ar, kad aš dvigubai turėsiu, ar tai, kad draugė taps buhalterė ir kitų pinigus skaičiuos?“, - juokavo skaitytojas.
Lietuvoje gegutė (Cuculus canorus) gana dažnas ir įprastas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega. Mėgsta lapuočių girias, tamsius eglynus, sausus šilus, vandenų pakrantes. Nuolat perskrenda iš vienos vietos į kitą, žeme nevaikšto, skrenda greitai, tankiai modama sparnais, gali atlikti staigius posūkius. Kukuoja vien patinai, kartais jie tyliai sukvaksi, o patelės kvatojančiai kikena. Dažniausiai pradeda kukuoti anksti ryte prieš aušrą ir nenurimsta iki vakaro sutemų. Kukuoja tupėdama medžių viršūnėse.
Gegutės vadinamos parazituojančiais, bet naudingais paukščiais. Šie paukščiai savo lizdų nesuka, o kiaušinius deda į svetimus. Labiausiai mėgsta giesmininkų (devynbalsių, raudonuodegių, nendrinukių, kielių ir kt.) lizdus. Gegutė veisimosi periodu sudeda apie 20 kiaušinių. Jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami.
Gegutės patelė, užgrobusi svetimą lizdą, praryja vieną jo kiaušinį prieš padėdama savąjį. Taip jai pavyksta apgauti savo aukas, mat dėl jautrios odos plikoje papilvėje jos gerai žino, kiek vadoje narių. Šis greitas užkandis vagilei, be kita ko, suteikia ir papildomų baltimų bei kalcio, kurių ji greitai neteks: pavasarį ji pati vis kitame lizde padės apie 10-20 kiaušinių. Prieš prisiartindama prie lizdo, ji įsitikina, kad šeimininkų greta tikrai nėra, mat jei šie aptiktų ją nusikaltimo vietoje, paliktų savo vadą.
Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir lieka lizde vienas. Jauniklis užauga toks stambus, kad jo „įtėviai“ kartais bijo net prisiartinti. Jis dažnai jiems kapteli snapu reikalaudamas pašerti. Silpniausi paukščiai kartais nutūpia jam ant nugaros, kad patogiau pašertų. Gegutės apetitas priverčia ją išnaikinti visus savo „įtėvių“ palikuonis, tačiau toks elgesys nepriveda prie visiško kokios nors rūšies išnykimo. Nesant pakankamai gausių lizdų, patelė išskrenda ieškoti naujų vietų ir naujų rūšių, kurias galėtų parazituoti.
Kai kurių ornitologų teigimu, tik viena iš 20 gegučių užauga tokio amžiaus, kad galėtų skristi į Afriką. Kelionės metu jų taip pat žūsta. Šio parazitinio paukščio išlikimas iš dalies remiasi ilgu amžiumi, siekiančiu apie 10 metų.
Suaugusi gegutė maitinasi pati: dažniausia vikšrais, kartais, jei neranda nieko geriau, – ir sliekais. Gegutė labai akyla, iš tolo pastebi plaukuotus vikšrus, kurių nelesa kiti paukščiai. Plaukuotų vikšrų plaukeliai iš tiesų yra tarsi mažos adatėlės, kuriose yra nuodų, todėl paukščiai jų vengia. Kadangi gegutė turi stiprią imuninę sistemą, jai nuodai napvojingi. Todėl ji priskiriama prie naudingų paukščių, nes naikina kenksmingus vabzdžius.
Gegutė yra gerai žinoma tautosakoje. Nuo senovės siejama su senovės lietuvių laimės deive Laima arba kalendoriaus tvarkytoja deive Gegute (iškukuoja lemtį). Senesni ar prietaringesni žmonės, pavasarį būdami lauke visad nešiojasi ir kelias monetas. Kai kuriose Lietuvos dalyse manoma, kad pirmą kartą išgirdus gegutę reikia saujoje pakratyti pinigus arba pastuksenti juos į medį.
Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas GRYNAS.lt pasakojo, kad gegutė turi ir daugiau simbolių. Kai jo brolis tarnavo sovietinėje kariuomenėje mama pasakojusi, kad vieną dieną išėjusi į lauką pamatę kukuojančią gegutę. „Paprastai kukuojančių gegučių mes nematome, bet jei tokią pamatytumėte – tai tikrai rimtas simbolis į kurį neverta numoti ranka“, - pasakojo vyras. Negano to, gegutė tupėjusi ant seno, nudžiuvusio medžio. Pasak pašnekovo, toks vaizdinys jau tarsi primena paveikslą. Mama kankinosi, laukė blogų žinių ir šeimos nelaimei, atkeliavo žinia, kad brolis tragiškai žuvo atlikdamas tarnybą...
Mūsų protėviai gegutei priskirdavo daug reikšmių: jaunos merginos skaičiuodavo pirmosios užgirstos gegutės kūkavimus ir pagal tai spręsdavo kada ištekės, senoliams tas skaičius reikšdavo, kad po tiek metų jie mirs, kaliniai vildavosi, kad gegutė ilgai nekukuos... Skirtingų profesijų ir gyvenimo būdo žmonės skirtingai sureikšmindavo tuos pačius įvykius. Nebūdavo vieno universalaus paaiškinimo. Tik šiais laikais visi nunyko, liko tik gegutės nešamo turto troškimas.