Šie vorai, kaip ir daugelis kitų, mezga voratinklius, į kuriuos įkliuvę vabzdžiai tampa voro užkanda. Tačiau užpulti parazitinės vapsvos, kuri vorui kontroliuoti pasitelkia visą arsenalą toksinų ir haliucinogeninių medžiagų, vorai patys patampa maistu, o jų voratinklis – vapsvos prieglobsčiu. Kai ateina laikas dėti kiaušinėlį, vapsvos patelė susiranda tinkamą vorą ir savo geluoniu jį paralyžiuoja.
Vapsva išsprendžia šią problemą priversdama vorą nuregzti naują voratinklį, pritaikytą būtent jos reikmėms. Vapsva vorui suleidžia tam tikrą cheminę medžiagą (mokslininkai jos dar nėra identifikavę), kuri pakeičia gyvūno elgesį. Voratinklis pradedamas regzti įprastai, bet tada voras-zombis kartoja tuos kelis pirmuosius žingsnelius vėl ir vėl: galutinė struktūra tėra kelios sutvirtintos laikančiosios gijos ir nedidelė centrinė dalis, visai neprimenanti kruopštaus voratinklio nėrinio.
Pabaigęs voratinklį, voras nuropoja į jo centrą, kur ramiai sėdi. Tuomet lerva išsineria, nužudo savo vienintelį kompanioną, iš jo kūno iščiulpia likusias maistingas sultis, o likučių atsikrato. Tada ant specialiai jai nuregzto voratinklio ji susisuka kokoną. Praėjus keletui savaičių išsirita jau suaugėlė vapsva ir palikusi voratinklį, skrenda ieškotis naujo grobio. Taip ciklas prasideda iš naujo.