Įpusėjus vasarai garsiau groja žiogai ir ant žolių, medžių šakelių žvilga voratinkliai. Ateina vorų metas, kai kas rytą pamatome saulės nutviekstus žvilgančius jų tinklus, kurie nežinia kada atsirado ir nežinia kur pradingsta dieną. Žinoma, mes pamirštame, kad dieną jie nepastebimi, nes būna jau be rasos lašelių, o saulė šviečia ne pažeme, bet iš viršaus, taigi – jų neišskiria iš aplinkos.
Vorai vasaros viduryje yra suaugę, todėl jiems reikia vis daugiau grobio. Tiesa, išaugęs jų apetitas niekuo negręsia, nes vabzdžių populiacijos per pirmąją vasaros pusę padidėjo daugybę kartų. Lieka išspręsti svarbiausią uždavinį - kaip, kokiu būdu pagauti grobį. Pasaulyje žinoma gerokai virš 30 tūkstančių vorų rūšių, tik dalis jų rezga tinklus, o mums įprastus plokščius tinklus pina apie 15 proc. visų tinklus turinčių vorų.
Tačiau kada ir kaip rezgami, mezgami ir pinami vorų tinklai? Mes jų kūrybos proceso nestebime, nes vorai darbuojasi naktį. Štai kodėl ryte visada pamatome žvilgančius dailius, tvarkingus, nesuplyšusius jų tinklus. Klausti, kaip vorai dirba tamsoje – neverta, nes jiems šviesa nėra svarbi, jie savo darbo taip, kaip įsivaizduojame mes, nemato. Tačiau naktį dažniausiai būna ramu, vėjas nelinguoja smilgų ir šakelių, todėl vorai gali darbuotis.
Mūsų pažįstamas voras kryžiuotis yra „klasikinių“ tinklų pynėjas. Visi vienos rūšies vorai pina vienodos konstrukcijos ir formos tinklus - atrodo, kad į daugelį klausimų apie paveldimus įgūdžius atsakyti galėsime dar negreitai. Taigi, voras savo statybinių medžiagų gamybai turi „nuosavą fabriką“ : pilvelio gale esančios liaukutės išskiria baltymingas skystas medžiagas, kurios ore greitai kietėja. Voro siūlas labai plonas, nors susideda iš dešimčių gijų. Tačiau jis yra tikrai tvirtas - savo tinklui voras „gamina“ skirtingo storio siūlus, kai kurias centrines gijas dubliuoja ir tvirtina papildomais siūlais.
Mums įdomu, kaip neskraidantris, toli nešokinėjantis voras ištempia siūlus tarp atokiau viena nuo kitos esančių smilgų. Dar neįprasčiau atrodo voro siūlas, nutiestas tarpo dviejų pušelių viršūnių. Kartą prie Čepkelių raisto pamatavome atstumą nuo vienos voro siūlu sujuntos pušelės iki kitos, gavosi 8 metrai.
Voras savo siūlą labai brangina, tausoja. Taupydamas baltymines medžiagas, jis suplyšusius nenaudojamus siūlus sugraužia.
Taigi – vakare voras randa tinklui išskleisti tinkamą vietą, vieną siūlo galą pritvirtina prie smilgos ir užpakaline kojas atsargiai prilaikydamas besidriekiančią giją, per žoles skuba iki kitos smilgos. Užkopęs ja, giją ištempia, po to nuropojęs iki gijos vidurio, siūlu nusileidžia žemyn. Jo darbo pradžia jau yra, jis turi 3 pagrindines tinklo ašis. Nuo jų centro tiesiami nauji tinklo spinduliai, o keliaudamas tarp jų, voras nupina lygiagrečias skersines gijas.
Dažnai tinklo pirmasis siūlas tarp smilgų ar šakų nutiesiamas ne jį nešant, o daug išradingiau. Išleisto siūlo gale voras padaro purų gniužulėlį, lyg savotišką parašiutą, kurį pagauna ir nuskraidina net menkiausias oro dvelksmas.
Voro tinklas – neilgalaikis, po 2-3 dienų jis virsta draiskalu. Žinoma, jį „prižiūrintis“ voras to nelaukia, nes kas naktį keičia sudriskusias, vabzdžių nutrauktas gijas.
Anksti ryte vorų tinklai žvilga nuo rasos. Tada jie gražūs mums, bet pačiam vorui tampa naudingi vėliau, rasai išgaravus. Prie savo tinklo budintis, po lapu ar prie šakelės prisiglaudęs voras jaučia menkiausius savo gaudyklės virpesius. Jeigu į ją atsitrenkia musė ar kitas skraidantis vabzdys, lipnūs tinklo siūlai nors trumpam jį sulaiko. Visa kita padaro voras - atskubėjęs savo grobį apraizgo siūlais, paraližuoja nuodais ir suleidžia virškinimo sultis. Vorai virškina savaip – išorėje. Tačiau tai – jau kita istorija apie vorus.