Čiurliai – itin geri skrajūnai, kurie visus savo poreikius sugeba patenkinti skrydžio metu. Skrisdami jie maitinasi, atsigeria, susirenka gūžtos įrengimui būtiną medžiagą, miega ir net poruojasi. Mokslininkai nustatė, kad čiurliai, nenusileidę ant jokio tvirto paviršiaus, gali be perstojo skraidyti net trejetą metų. Būtent tiek laiko praeina nuo to momento, kai apsiplunksnavę jaunikliai pirmajam skrydžiui palieka tėvų lizdą, iki tol, kol subrendę jie nutupia pirmoje savo pasirinktoje perėjimo vietoje. Nuolat skraidydami aplink veisimosi vietas, čiurliai kasdien įveikia apie 800 kilometrų, o lizdus palikę jaunikliai į juos jau nebegrįžta – kartu su tėvais ir vėliau išsiritusiais savo bendraamžiais patraukia žiemaviečių link.
Miestuose ir miesteliuose čiurliai noriai įsikuria įvairiose mūrinių pastatų angose, pastogių, palangių ir kituose plyšiuose. Šiose vietose perintys paukščiai nesukelia problemų, todėl mūsų namuose perinčių čiurlių dažnai net nepastebime. Liepos mėnesio pabaiga – tai laikotarpis, kai čiurlių jaunikliai jau apsiplunksnavę, tačiau savarankiškai skraidyti pradės tik po 2-3 savaičių. Todėl vasaros metu vykdomi daugiabučių palėpių ir senų ventiliacijos angų sandarinimo darbai gali būti pražūtingi čiurlių jaunikliams.
Čiurlių išsaugojimo iniciatyvą koordinuojanti Lietuvos ornitologų draugijos savanorė Birutė Stukienė sako, kad čiurliai yra vieni iš geriausių kaimynų, nes jie džiugina mus skraidydami padangėje ir miestui teikia gyvybės bei vasariško džiaugsmo. Todėl vasarai ritantis į antrąją pusę kviečiame pasidžiaugti padangėse nardančiais čiurliais ir pasirūpinti tuo, kad modernėjantys miestai ir ateityje išliktų kupini gyvybės.