Plėviasparniai vabzdžiai mūsų krašto biologinėje įvairovėje nėra patys gausiausi, tačiau apie juos žinome nemažai. Matyt, tam daugiausiai reikšmės turi kai kurių šio būrio atstovų ar jų sistematinių grupių (šeimų, genčių) biologija ir charakteris. Plėviasparniams priklauso skruzdėlės, visi bitiniai vabzdžiai, vapsvos, kitus vabzdžius parazituojantys ichneumonidai.
Vapsvos nuo pat vasaros pradžios tampa vis labiau pastebimos: peržiemojusios motinos per pavasarį vienos sukūrė šeimas – nulipdė korius, sudėjo kiaušinėlius ir maitino pirmuosius savo palikuonis.
Vėliau šie jau augino kitų kartų vapsviukus. Kai kurios klostinių vapsvų rūšys, įsikuriančios mūsų būstuose ir čia lipdančios savo „popierinius“ namus, tampa galvos skausmu – ne visi norime ir mokame su jomis taikiai gyventi.
Tačiau dirvonuose, saulės apšviestuose miško aikštelių pakraščiuose, upių šlaituose su retais krūmeliais dabar savo reikalais užimtos vapsvos polistai. Tai – ypatingi plėviasparniai, labai panašūs į smulkias vapsvas, tik lieknesni, plonesni. Jie korius lipdo iš sutrūnijusios medienos, panašiai kaip ir kitos vapsvos. Tačiau tuo jų namai ir baigiasi, nes jokio korius slepiančio apdangalo vapsvos polistai nelipdo. Prie medelio kamieno ar sausų žolių stiebų pritvirtinti koriai turėtų būti lengvai pažeidžiami. Tačiau jiems, atrodo, niekas negręsia.
Saulė, šildanti korį, padeda korio akutėse esančioms lervutėms vystytis, korio akutės yra nukreiptos žemyn, kad nepatektų lietaus lašai ir rasa. Geltonai juoda polisto spalva visus įspėja, kad tai – pavojinga vapsva. Iš tikro, polistai nėra „pikti“, mažai tikimybės, kad jie įgels. Kas kita žolėje savo uždarus lizdus lipdančios tikrosios vapsvos – jeigu jų namus pajudinsime šienaudami ar tiesiog brisdami per žolę, galime turėti šiokių tokių nemalonumų.
Prieš 20 metų entomologai vienu balsu tvirtino, kad Lietuvoje polistai negyvena, kad tai – labiau į pietus esančių regionų gyventojai. Tačiau maždaug nuo 1995 metų šių vapsvų korius, pritvirtintus prie pievose, dirvonuose esančių medelių kamienų, Lietuvoje randam visur. Ypač jų daug Rytų Lietuvos dirvonuose, pamiškių nešienaujamose pievose.
Polistai papildė mūsų plėviasparnių vabzdžių, kurių Lietuvoje yra ne mažiau kaip 3 000 rūšių, sąrašą. Atrodo, kad polistai neužėmė svetimos ekologinės nišos ir su niekuo nekonkuruoja. Kitos vapsvos maistui daugiausiai naudoja sugautus vabzdžius, polistai tenkinasi augalinės kilmės maistu, saldžiais daugelio augalų, jų vaisių syvais. Jie kuriasi ten, kur negyvena jokios kitos vapsvos.
