Bet paaugęs ir mokykloje, ir iš spaudos išgirdau, kad niekas taip nemylėjo gamtos, kaip senovės lietuviai. Ta šlovės giesmė skamba iki šiol.
Ji graži, kaip malda prie šventojo šaltinio. Tačiau realybė, ypač atsivertus senuosius raštus, dokumentus, paliudijimus tempia atgal lyg giltinės ranka į tamsią duobę, kurios vardas – „Noriu valgyti!“
Buvo daug girių, jas mylėjome, branginome? O, taip! Juk S. Daukantas „Būde lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) tvirtino: „Kas aprašys lietuvių, kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado... (...); visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti“.
Matyt, jis iš nuojautos ar senųjų nuogirdų aprašinėjo tas girias, kurias prieš 400 metų matė garsus keliautojas Gilberas de Lanua.
1413–14 metais jis lankėsi Lietuvos pajūryje, Vilniuje, Trakuose, prie Nemuno vidurupio ir žemupio, 1421 metais kaip Anglijos karaliaus pasiuntinys susitiko su Jogaila prie Lvovo, su Vytautu – Volynės Kremenece. Kelionės ataskaitose pažymėjo, jog daug kur jį beveik ištisai lydėjo miškai, po keletą dienų nematydavęs nė gyvos dvasios, nė kaimų ar miestukų.
Kur dingo tos girios iki S. Daukanto laikų? Kodėl jos pirmiausia išnyko derlingose Sūduvos, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse?
Daugėjo žmonių ir burnų, kurių svarbiausi žodžiai buvo šie: „Noriu valgyti...“ Hektaras brandžiausio, geriausio miško negali išmaitinti tiek burnų, kiek hektaras derlingos žemės.
Ką ten derlingos! Kai kitur nebuvo vietos, ir dzūkų smėlynai noragais buvo draskomi, kad užaugintų nors šiek tiek duonelės. Jos dažnai trūko, todėl ir guodė širdį dzūkai gražiausiomis dainomis.
Ta senoji giria buvo didžiausias atsikėlusių ar atsikeliančių žmonių priešas. Ją degino, kirto, kelmus rovė, kad tik būtų galima įžengti į lauką su jungo jautukais. Kas netingi – pamėginkite: vienoje rankoje kirvis, kitoje – medinis kastuvas ir išvalykite bent šešis arus – savo kolektyvinio sodelio ploto – miško gabalėlį. Neužmirškite – tais laikais paprastam žmogui pjūklas kainavo kaip šiandien originalus „Rolex“.
Tėvas pasakojo, kaip vaikystėje gavo į kailį už tai, kad nudobė šešką. Šiaip sodžiaus žmonės šeškų nemėgo, nes šeškai mėgo vištas. Bet tėvas, paklusęs medžioklės aistrai, užspeitė ir užplumpino vasarinį šešką, kurio kailiuko vertė – nulis. Būtų nusukęs sprandą žiemą – dar ir saldainių būtų gavęs, nes miestelio žydelis – kailių supirkėjas – už žiemos šeškus daug mokėdavo. O ką jau kalbėti apie kiaunes! Aptikę miške to žvėrelio pėdsakus, sodžiaus vyrai jais eidavo dienų dienas, kol išrūkydavo kur iš po kelmo. Už gerą kailiuką – vos ne pusmečio uždarbis kaimo žmogui.
Beje, romantikos mėgėjai neretai ištraukia citatą iš tikro dokumento, kuri (ta citata) esą akivaizdžiai rodanti, jog senovėje buvo rūpinamasi gamtos apsauga. Štai kaip ji skamba: „Taip pat nustatome, kad jeigu būtų kunigaikščių ar ponų, ar žemininkų bebrynai kurio kaimyno žemėje, tai tas ponas, kieno žemėje bebrynai būtų, negali nei pats arti, nei savo žmonėms leisti arti senojo lauko tokiame nuotolyje, kiek nuo lizdo gali numesti pagalį, taip pat negali tokiame nuotolyje pievų šienauti ir krūmokšnių valyti. O jeigu bebras, pakilęs iš lizdo, išeitų priekin ir pereitų kitan lizdan, lauke ar pievoje, tai vėl tokiu pat atstumu negalima lauko arti, pievos pjauti ar krūmokšnių valyti.“ („Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos 1529 metų Statutas“, Čikaga, 1971).
Saugomi bebrai? Taip, tačiau tik kaip realus pono ar kunigaikščio turtas. Gamtos apsauga čia nė nekvepia. Nešienauti pievos ar nekirsti krūmų būtina ne tik dėl to, kad bebrai galėtų ramiau gyventi, bet ir dėl to, kad turėtų ką ėsti. O bebras – tais laikais didi vertybė: kailis, brangieji sruogliai, pagaliau mėsa, kurią galima valgyti net per pasninką. Mat beveik žuvis – gyvena vandenyje...
Taip buvo tol, kol viską tvarkė geležinė karaliaus, kunigaikščio ar pono ranka. Nuo XIX amžiaus pabaigos Lietuvos bebrų nebeturėjome, vėliau tik retsykiais užklysdavo iš Baltarusijos. Geležinių rankų galia buvo apsilpusi, ponų ir pusponių – sustiprėjusi, ir visi stengėsi kuo greičiau prasimanyti pinigo.
Taigi visos gamtos gėrybės nuo senų laikų buvo matuojamos tik materialaus turto verte. Tą puikiai iliustruoja ir daugybė įkainių, kuriuos pateikia minėtas Statutas. Štai pora citatų: „O jeigu kas pavogtų perekšlę antį, kuri ant kiaušinių sėdi, - dvylika kapų grašių.“ (...) „Jei kas nužudytų valstietį lažininką, tas turi sumokėti pagalvę dešimt kapų grašių, o už nelaisvojo berno nužudymą pagalvė – penkios kapos grašių. Tiek pat ir už nelaisvosios moters nužudymą.“
Viskas apskaičiuota – tais laikais perinti antis kaip turtas buvo vertingesnė už nelaisvą moterį...
Negalima tvirtinti, jog žmonių požiūris į gamtą buvo ištisai „sausas“, vien tik praktiškas. Jie puikiai žinojo, kur baigiasi ūkinė būtinybė ir kur prasideda beprasmiškas naikinimas. Koviukus iš lizdų išimdavo ir valgydavo (trūko mėsos), bet visada buvo smerkiamas mažųjų paukščių lizdų draskymas. „Rytoj eisime kiaušiniauti!“ – taip tėvas pasakydavo šeimynai, kai pavasarį atskrisdavo laukinės antys ir imdavo dėti kiaušinius. Bet buvo smerkiamas kiekvienas, kuris užmušdavo antį, jau vedžiojančią jauniklius. „Nekirsk šakos, ant kurios sėdi,“ – gal taip galima tiksliausiai apibūdinti „senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ požiūrį į gamtos turtus.
Lietuvoje tik vilkai visada buvo už įstatymo ribų. Ir valdiškųjų, ir žmogiškųjų. Bet protingi žvėrys ištvėrė, nors per šimtmečius buvo kryptingai ir negailestingai naikinami.
Šiandien mes sotūs ir paežerėn ar į raistą kiaušiniauti neiname. Jaunus koviukus valgome tik pramogai, susibūrę į varnaėdžių klubus (beje, ten nebūna varniokų, nes varnos suka lizdus sunkiai pasiekiamose vietose). Per tą sotumą vis labiau plinta meškeriotojų mada „pagavai – paleisk“: ištraukei lydeką, nufotografavai, pabučiavai ir paleidai vandenin. Seniau tokį meškeriotoją žmonės vieningai būtų puspročiu pavadinę.
Pažįstu medžiotojų, kuriems laimikio (valgio) nė nereikia. Medžioklė jiems – šiaip smagus pasivaikščiojimas. Deja, medžioklėje sunku pritaikyti metodą „nušovei – paleisk“...
...Rudnosiuko pasaką vaikams sekti verta. Ji graži. Bet kai tie vaikai paauga, turėtų sužinoti, kas nutiko Rudnosiuko mamai. O užaugęs kiekvienas turėtų suprasti, jog „Grainio liepos“ kerdžius Lapinas jau tais laikais kaimo žmonėms buvo keistuolis, tyliai meldęsis girių dievams. Gal dėl to, kad neturėjo vaikų, kurių ateitimi būtų reikėję rūpintis?
Bet įdomu, kodėl dabar, kai turime tiek daug informacijos, vis dar meluojame patys sau tvirtindami, jog senovės Lietuvą gaubė šventoji gamtos ir žmonių santykių harmonija ir kad toji harmonija buvo pagrįsta mistiniu gamtos jėgų ir dvasios garbinimu. Gerbiamieji, pats švenčiausias šūkis visada buvo vienas ir tas pats: „Noriu valgyti!“ Ne tik Lietuvoje. Visur.