Ne vienas, susidūręs su kurmių išdaigomis – pūpsančiais kurmiarausiais, išpurentos žemės takais gėlyne, darže ar išpuoselėtoje vejoje, griebiasi specialių gaudyklių.
„Išbandė jas ir Plungės raj. Skirpsčių kaimo gyventojas D. Platakis. Ir vieną birželio dieną labai nustebo, sugavęs nematytą gyvį – kurmį gelsvu kailiuku. Žinome, kad įprasta kurmio kailiuko spalva – tamsiai pilka ar juoda. Pasirodo, pasitaiko kurmių ir su oranžiniu, geltonu, šviesiai pilku ar net baltu kailiuku, - pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko specialistai. - Leidinyje „Lietuvos fauna“ (1988) rašoma, kad „N. Likevičienės duomenimis, kurmiai su kailio spalvinėmis anomalijomis sudaro apie 0,02 % (populiacijos, - red. past.)“.
„Tokie gyvūnai albinosai, dėl įgimto pigmentų trūkumo plaukuose, odoje, akyse, pasitaiko tarp žinduolių, paukščių, roplių, amfibijų, žuvų“ – pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko specialistai.
Kurmis rausia paviršinius ir giluminius urvus. Rausdamas giluminius urvus, žemę išstumia į dirvos paviršių. Taip susidaro kurmiarausiai. Giluminiais urvais kurmiai naudojasi keletą metų. Tokių urvų praplatėjimuose įrengia lizdavietę jaunikliams, ją iškloja sausa žole ir lapais. Poruojasi kovo – balandžio mėnesiais. Po 35– 40 dienų patelė atsiveda 2– 9 plikus ir aklus jauniklius, kuriuos žindo apie mėnesį. Penkių šešių savaičių jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai. Rugsėjo mėnesį jie jau būna tokie, kaip ir suaugusieji.
Vabzdžiaėdis urvelių rausėjas Lietuvoje dažnas. Gyvena pamiškėse, paupiuose, pievose, laukuose, daržuose. Beveik visą gyvenimą būna žemėje. Sunaikina daug žemės ūkio kenkėjų. Deja, daržams, medelynams pridaro nemažai žalos išversdamas daigus, o ganykloms – jas išrausdamas.