Beveik kasmet prieš šventes viešojoje erdvėje pasirodo žinių apie gražią vaikų, mokytojų ir tėvų iniciatyvą apsilankyti miške ir atnešti miško žvėrims dovanų – uogų, daržovių. Idėjos esmė – ne tik padėti miško gyvūnams, bet ir padėti vaikams pažinti gamtą. Tiesa, kai kurie gyventojai linkę ir dažniau padėti laukiniams gyvūnams, vos tik iškritus sniegui, nešdami jiems įvairaus pašaro. Ugdymo įstaigos skelbia akcijas, kurių metu mokytojai kartu su vaikais ir po švenčių į mišką neša maisto žvėrims teigdami, kad žiemą gyvūnams sunku susirasti, kuo maitintis, tad reikia jiems pagelbėti.
Žmonės per daug kišasi į gamtos procesus
Tačiau gamtininkai tokią, iš pirmo žvilgsnio, gražią ir nekaltą iniciatyvą vertina skeptiškai. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė sako, kad kartais, norėdami padėti gamtai, pernelyg kišamės į natūralius jos procesus.
„Gyvūnai pripranta. Ir tada mes tiesiog iškreipiame visą natūralią miško žvėrių elgseną“, – apie miško gyvūnų šėrimą sako gamtininkas.
M. Lapelė aiškina, kad miško žvėrių šėrimas pateisinamas tik tuo atveju, jeigu gamtoje matoma ekstremali situacija, pavyzdžiui, dėl atlydžio susiformavusi stora ir kieta ledo pluta trukdo kanopiniams žvėrims migruoti ir ieškoti, kuo maitintis. Paprastai kanopiniai žvėrys maitinasi žole, sultingais šakniastiebiais, o atėjus šaltajam metų laikui pereina prie drebulių, karklų ir kitų skanių medžių bei krūmų žievės, briedžiai patraukia į jaunus pušynus. Stirnos laikosi kur nors šlaituose, kur geras matomumas ir šlaite paprastai būna mažiau sniego. Jos tiesiog atsikasa iš po sniego žolės.
„Kai būna atlydys, susiformuoja ledo pluta ir kanopiniai žvėrys, pavyzdžiui, stirnos, sunkiai braunasi per tas kliūtis, jos slysta, braižosi jų kanopos. Tokiais atvejais aš suprasčiau šėrimą kaip vienkartinę, būtiną pagalbą. Bet pastoviai šerti, po to medžioti – man nelabai priimtina“, – aiškina Biologinės įvairovės specialistas.
Pašnekovas pažymi, kad į laukinių gyvūnų gyvenimą reikėtų kištis kuo mažiau. Jis primena sąvoką „baltasis badas“, kuri yra gerai žinoma besidomintiems laukine gamta, kai ilgą laiką laikosi stora sniego danga ir žvėrims apsunkinamos sąlygos susirasti maisto. Anot jo, ir toks laikotarpis gali būti traktuojamas kaip gamtos reiškinys, kurį lydį natūrali, gamtinė stipriausiųjų atranka.
„Tas „baltasis badas“ turi ir kitą pusę. Pavyzdžiui, kada krankliai vedasi vaikus? Žiemos pabaigoje, kada jau būna jiems maisto, kritusių gyvūnų, kuriais gali maitintis krankliai. Gamtoje niekas neprapuola. Ir sakyčiau, tokiais atvejais, kai kažkokios išskirtinės klimatinės sąlygos, šėrimas pateisinimas, esant kitoms aplinkybėms – mano nuomone, nėra toks būtinas“, – komentuoja M. Lapelė.
Žvėrių šėrimas neturi būti pramoga
Nors laukinius žvėris žiemą šeria ir medžiotojai, norėdami gyvūnus prisivilioti, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas laikosi nuomonės, kad miško gyvūnų šėrimas neturėtų tapti pramoga.
„Šėrimas aktualus tada, kai kyla ekstremalios gamtinės sąlygos, nes paskutinio laikotarpio sąlygomis šėrimas aktualus nebent tam tikrose vietose viliojant žvėris. Taip pat šeriant galima juos sulaikyti tam tikroje vietoje ne tik medžioklės tikslais, bet ir atitraukiant žvėris nuo ten, kur jie gali padaryti žalos žemės ūkiui ar miškams. Dabartinės klimatinės sąlygos tikrai nekelia jokių problemų išgyventi bet kokiam mūsų gyvūnui miške“, – tikina medžiotojas.
Pašnekovas tęsia, kad lengvesnio klimato šalyse laukinių gyvūnų šėrimas dažniausiai yra praktikuojamas tik bandant juos prisivilioti arba nuvilioti nuo vietų, kur jie gali pridaryti žalos. Tiesa, pasak E. Tijušo, jei jau yra būtinybė miško žvėris pašerti, reikia žinoti, kokį pašarą jiems duoti.
„Gyvūnus šerti galima žemės ūkio kultūromis, kurias jie naudoja maistui ir natūraliai, tai yra, išėję ganytis į laukus. Bet, žinoma, kokybiškas kultūras, ne atliekas. Dar iš senesnių laikų yra tas įvaizdis arba įprotis susiklostęs, kad į mišką galima bet kokias atliekas išgabenti. Bet gyvūnai maistui irgi naudoja kokybišką pašarą ir tas natūralus pašaras iš tikrųjų negali būti lygiavertis tam, ką gyvūnai natūraliai gamtoje randa ir minta“, – aiškina medžiotojas.
Anot E. Tijušo, elniams, stirnoms, danieliams, kurie dabar sparčiai plinta, pats natūraliausias ir geriausias pašaras yra drebulių ir karklų giminės medžių šakelės ir žievė. Pašnekovas skaičiuoja, kad vienos brandžios drebulės, kelių stirnų būreliui užtektų dviem – trims savaitėms: „Bet vėlgi, taip padėti žvėrims reikia tik tada, kai yra ekstremalios gamtinės sąlygos. Taip, kaip yra dabar, tikrai nėra ekstremalu.“
Svarbi šėrimo vieta
Jeigu jau susiruošta šerti laikinius gyvūnus, esant ekstremalioms gamtinėms sąlygoms, reikia žinoti, kur žvėrims palikti pašarą. E. Tijušas pasakoja, kanopiniai gyvūnai yra prisitaikę prie žieminio maisto. Jų virškinimo sistema veikia taip, kad žiemą šie žvėrys minta žieve ir šakelėmis. Todėl jei planuojama žvėris šerti šakniavaisiais (bulvėmis, morkomis, cukriniais runkeliais), juos palikti reikia ne jaunuolynuose.
„Kada mes nenatūraliai ir per dideliais kiekiais žiemą šalia jaunuolyno papilame sultingųjų pašarų, tai kanopiniai, paėdę skaniai, saldžiai ir minkštai, dar ir žievės užkrims, kas mums atrodytų nenatūralu. Bet tai yra šitų žvėrių fiziologija ir tuomet padaroma pati didžiausia klaida, kai šėrimo vieta įrengiama šalia miško jaunuolyno, ypač spygliuočių jaunuolyno arba lapuočių“, – aiškina medžiotojas.
E. Tijušas sako, kad tokios ekstremalios sąlygos, kada laikiniams žvėrims reikia parūpinti pašaro, buvo jau seniai. Anot pašnekovo, paprastai pagalbos prireikia jautriausiems kanopiniams – stirnoms: „Jų populiacija dabar yra tikrai labai išaugusi ir mes tikrai nė vienas nežinome, ko tikėtis iš šitos žiemos ir jei susiklostys aplinkybės, kad susidarys gili, kieta, sušalusi sniego danga, kuri pradeda trukdyti prieiti prie pašarinių išteklių, tai pirmiausia kentėti pradeda stirnos. Medžiotojai, kai yra ekstremalios sąlygos, nors jau gana seniai jos tokios buvo, šeria jautriausią kanopinį žvėrį – stirną.“