Pilkųjų žąsų gausa rudeniop Žuvinto apylinkėse priklauso ne tik nuo ramybės nakvynės vietose, bet ir javų, ražienų ploto. Tai ne ta rūšis, kuri kentėtų nuo intensyvios žemdirbystės. Pastaraisiais metais, kai ūkininkai apylinkėse suaria net ir vertingas natūralias pievas plėsdami javų laukus, žąsims ir gervėms ganiavos plotai tik didėja. Tiesa, per karščius šįmet javapjūtė, ražienų skutimas neužtruko net iki rugpjūčio vidurio, o sėti žiemkenčius ūkininkai nesiskubina. Pliki arimai paukščių nevilioja. Dabar žąsys turi gerokai pasiblaškyti po apylinkes, kol randa tinkamų vietų maitintis.
Žąsų dienotvarkė rudenį mažai keičiasi, nebent ereliai ežere ar ūkininkų technika laukuose prablaško jų būrius. Ryte, dar prieš patekant saulei pirmi žąsų būriai pakyla iš Žuvinto atvirumų. Didžiausias žąsų triukšmas būna pirmąją valandą patekėjus saulei – didesniais ar mažesniais būriais jos sklinda į visas šalis, beje, dažniausiai link vietų, kur maitinosi iš vakaro. Po kelių valandų paukščiai vėl ežere – reikia pailsėti, pakedenti plunksnas ir visa šeimyna pabendrauti tarpusavyje, o tada - vėl į laukus. Per dieną būna pora trejetas tokių pasiskraidymų, jei atstumai iki laukų ne per dideli. Visos žąsys, ir tos kurios maitinosi už keliolikos kilometrų, į ežerą suskrenda tik temstant.
Apsuptas derlingų aplinkinių laukų, Žuvintas yra nuo seno žąsų mėgstamas, į jį žąsys grįžta kiekvieną rudenį, jei tik gali. Bene penkti metai kasmet stebime vieną balkšvą, iš kitų išsiskiriančią žąselę, kurios nematysi vasarą, tik rudenį. Daugiau, nei dešimtį metų stebėjome dvi albinoses pilkąsias žąsis, kurios deja, ežere jau nebepasirodo. Greičiausiai, ištikimų Žuvintui paukščių yra nepalyginamai daugiau, bet specialiai nežymint, tokios informacijos surinkti neveik neįmanoma.
Pilkosios žąsys Žuvinte telkiasi iki spalio, kartais - lapkričio. Žinoma, tada sulaukia ir artimų rūšių - baltakakčių, želmeninių žąsų. Bet tos šiaurinės migrantės pasirodys tik po kurio laiko.