Translokacija Žuvinte gali įeiti į istoriją
Išvykos į Žuvintą metu aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumas (BEF) direktorius Žymantas Morkvėnas juokavo, kad meldinė nendrinukė komunikacijos požiūriu yra itin neparankus paukštis – nei didelio grožio, spalvingų plunksnų, nei įspūdingo balso. Tačiau aplink šį paukštelį sukasi didžioji dalis pievų gyvybės, todėl jo išsaugojimas gamtine prasme itin reikšmingas.
„Jaučiamės taip – lyg lenktyniautume su laiku“, - neslepia Ž. Morkvėnas. Nedrąsu daryti drastiškus žingsnius gerai neišanalizavus visos situacijos, tačiau dar baisiau, kad užsižaidus su analizėmis, nebeliks ką saugoti.
„Situacija yra kritiška ir nėra laiko laukti, galbūt tai reikėtų padaryti jau kitąmet, bet labiausiai tikėtina, kad paukščius translokuosime 2015 m.”, - sako Ž. Morkvėnas. Pašnekovas atviras – pasaulyje meldinių nendrinukių translokacija niekada nėra vykdyta, todėl tiek sėkmės, tiek ir nesėkmės atveju Žuvintas atsidurtų pasaulio gamtininkų dėmesio centre. Prielaidos, kad tokia translokacija gali išgelbėti šios retos rūšies populiaciją daromos atsižvelgus į kitų žvirblinių paukščių perkėlimo iš vienos buveinės į kitą patirtis.
Į išvyką po Žuvinto rezervatą kartu su BEF direktoriumi keliavo ir vienas žinomiausių meldinės nendrinukės tyrinėtojų, mokslininkas iš Baltarusijos Aleksandras Kozulinas. Jo žodžiais tariant, kitąmet tokia translokacija vargu ar įmanoma, nes reikia šiek tiek daugiau laiko: „Nelogiška tai būtų daryti jau kitąmet, nes meldinių nendrinukių populiacija mažėja ir Baltarusijoje, todėl reikia duoti šiek tiek laiko jai atsigauti“, - sako mokslininkas.
Buveinių išsaugojimui – kūrybiškas planas
Meldinei nendrinukei tinkamiausia aplinka gyventi – viksvynai. Jie Lietuvoje, kaip ir kitose meldinių nendrinukių buveinėse, sparčiai nyksta. Prie to prisideda intensyvus ūkininkavimas, ankstyvas pievų šienavimas, neleidžiantis šiems paukščiams išperėti dviejų vadų.
BEF, nuo 2010 m. pradėję vykdyti šių paukščių apsaugos projektą, remiamą Europos Sąjungos (ES) lėšomis, sugalvojo būdą, kaip įtikinti ūkininkus pievas šienauti vėliau – nenukenčiant jų ūkiui ir išsaugant retas, nykstančias rūšis.
Pavyzdžiui, Baltarusijoje kurį laiką pievų šienavimo problema buvo sprendžiama gana įdomiu būdu – pelkės buvo padegamos. Tačiau tam, kaip pasakoja Ž. Morkvėnas, buvo būtinos tam tikros orų sąlygos – sulaukti labai plono ledo, bet ne sniego ir tinkamos krypties vėjo. Šiuo metu Zvaniec pelkė nepadeginėjama, nes iškilo problemų su vandens lygio reguliavimu, šalia ūkininkaujantys žmonės pradėjo įsirenginėti hidroelektrines ir sutrikdė vandens balansą.
Lietuvoje savo ruožtu Žuvinto pelkės nėra padegamos, bet jose augančius viksvynus ir nendrynus nutarta šienauti ir nušienautą žaliavą panaudoti kaip biokurą.
Žuvinto biosferos rezervato direkcijos „Life“ projekto koordinatorius Gytis Salys GRYNAS.lt pasakojo, kad Žuvinto rezervate pastatytas biokatilas yra tinkamas deginti tiek šiaudus, tiek ir žoles bei kitokią biomasę.
„Pagal rezervato patirtį, šitas pečius dirba. Žolės, kurias gauname iš pelkių, pelkinė biomasė, šiaudai pakankamai gerai dega ir nesusidaro perdaug nesudegusių granulių“, - sako pašnekovas ir priduria, kad katilas pastatytas tik šiemet, todėl ši žiema bus geriausias indikatorius patikrinti, kaip katilas veikia ir kiek naudos duoda.
„Kol kas dar tik pati pradžia. Iki šiol direkcija kurenosi dizeliniu kuru, tai buvo fantastiškai brangus šildymo būdas“, - pripažįsta G. Salys ir viliasi, kad pelkių biomasės kuras bus kur kas ekonomiškesnis variantas.
Gali „įdarbinti“ kelis šimtus hektarų pievų
Skaičiuojama, kad metams apšildyti Žuvinto direkcijos patalpas reikės apie 1 tūkst. tonų šiaudų rulonų. Kaip pasakoja G. Salys, šiaudų rolonai paverčiami į granules maždaug vienodu santykiu, granulių svoris sumažėja labai nežymiai.
„Pelkių aplink Žuvinto ežerą yra apie porą šimtų hektarų, kurias galima tvarkyti įvažiavus su traktoriumi ir paimti biomasę. Kitur yra didesnės šlapynės ir ten gali tik žmogus pereiti ir žvėris koks“, - šypsosi pašnekovas.
Jis pasakoja, kad pelkinės pievos paprastai šienaujamos apie rugpjūtį, speciali technika įvažiuodama į šlapynes sugeba apeiti ten stūksančius akmenis. Tuomet nušienauta žolė džiūsta, pavartoma kelis kartus su grėbliais. Sudžiuvusi biomasė presuojama ir išvežama į fabrikėlį, kuriame esantis specialus įrenginys ją paverčia granulėmis.
„Esame įsigiję techniką iš projekto lėšų ir bandome visą procesą nuo A iki Z padaryti patys – nuo nupjovimo iki deginimo“, - sako G. Salys. Jis skaičiuoja, kad visa granulių gaminimo įranga Žuvintui kainavo apie 500 tūkst. Lt ir buvo viena iš pigesnių siūlomų rinkoje.
Nendrynus kūrendavo ir anksčiau
Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio teigimu, nendrynai šiose vietovėse buvo kūrenti ir anksčiau, tiesa, jų buvo kur kas mažesni kiekiai.
„Dzūkijoje nendrinių stogų nepamatysi, tais laikais jie buvo iš rugių. Teritorijos buvo gana smėlėtos, todėl rugių augindavo daug, darydavo iš jų stogus, o nendrės eidavo kurui. Taigi, mes vėl nendres sugrąžinome“, - šypsosi A. Pranaitis. Jis tikina, kad nieko naujo iš esmės nesugalvota, pasitelkti seni metodai, bet su naujesne technika ir naujais tikslais.
„Šiais laikais Lietuvoje yra didelė bėda – pelkių yra daug, nendrių daug. Visi sako – nukirskime. Gerai, bet ką daryti su nukirstomis? Svarbiausias dalykas – produkcijos panaudojimas, pagalba ūkininkui“, - dėsto A. Pranaitis.
Anot jo, kol kas katilas išbandomas tik rezervato direkcijoje, tačiau planuojama į šį procesą įtraukti ir vietos ūkininkus. Kaip tai bus daroma – dar galvojama.
„Tai tik pirmi metai, todėl dar nekvietėme ūkininkų, bet turime normalią techniką ir matome, kad galime kur kas daugiau pasidaryti tiek iš savo plotų, tiek ir su gretimais ūkininkais. Kaip sutarsime – ar jie pirmiau mums suvynios tą žolę ir mes nusipirksime iš jų... Jiems yra problema ką daryti su ta produkcija. O jeigu spėsime, gal su savo technika nuvažiuosime pjauti – mūsų technika yra geresnė – ir ratai platesni, ir labiau pritaikyta. Jeigu dirbsime su savo technika, rizika, kad pelkės bus per daug išvažinėtos – mažesnė“, - mintimis dalijosi rezervato vadovas.
Kodėl pievos žolę svarbu nušienauti?
Anot A. Pranaičio, direkcijoje dirbančių žmonių rūpestis, kaip pagelbėti vietos ūkininkams ir nenuskriausti šalia esančios gamtos. Sugalvotas būdas – žolę šienauti ir ją panaudoti biokurui, atrodo, pasitarnaus abiems pusėms.
„Kaip gamtininkas matau didžiulę žalą, kada ūkininkai tik nupjauna viksvynus ar šlapią žolę ir ją palieka pūti. Kaupiasi organika, išsimuša iš ritmo augalų vegetacija. Pelkėje viksvos taip greitai nepūna. Pavyzdžiui, griciukas, atskridęs į tokią pievą, negali maitintis. Daugybei paukščių rūšių, kai kuriems bestuburiams yra būtina, kad būtų sluoksnis nepadengtas pernykščiais lapais ir žole, kad būtų atviras dirvožemis. Todėl, kad tada ir deguonio apykaita kitokia. Gamtininkai į tai žiūri kaip į užšiukšlintą sluoksnį. Jo paėmimas iš pelkės labai svarbus ir mums svarbu, kad ta pelkės žolė būtų naudojama“, - aiškina gamtininkas.
„Kada šienauti, priklauso nuo tose vietose esančių buveinių. Pavyzdžiui, jeigu turime teritorijas, kuriose gyvena meldinės nendrinukės ir yra viksvynai, jie šienaujami vėlai. Tradiciškai juos žmonės šienaudavo jau tada, kai visi kiti darbai nudirbti. Pelkėse žemiausias vandens lygis būna liepos pabaugoje, rugpjūčio pradžioje, kartais net rugsėjo mėnesį, tada žmonės ir važiuodavo į pelkę dirbt, nes būdavo lengviau. Mums labai svarbu, kad tie tradiciniai terminai būtų išlaikomi“, - sako A. Pranaitis.
Anot gamtininko, meldinė nendrinukė yra tik pavyzdys vienos iš rūšių, kurios gyvena Žuvinto pelkėse. „Mums labai gerai, kad jų čia dar yra ir mes galime jų buveinių atkūrimui akumuluoti lėšas ir kviesti žmones, turėdami meldinę nendrinukę kaip simbolį. Mums iš tikrųjų svarbu išsaugoti žemapelkes, nes čia yra daugybė kitų paukščių. Mes nušienavome pievas šiais metais ir pamatėme, kad ir stulgių atskrenda maitintis, ir tilvikų... Šitos vietos privalo būtų prižiūrimos, nes jeigu jos tik apauga nendrynais, pavasarį jokia antis nenusileis maitintis“, - sakė A. Pranaitis.
Tinka ne tik biokurui
Žuvinto biosferos rezervate pelkėse nušienauta žolė, nendrės, viksvos gali būti panaudojamos ne tik biokuro gamybai, bet gali tapti ir puikiu pakraiku gyvuliams. Jie būtų itin tinkami žirgams, nes žaliava būtų 100 proc. ekologiška.
Šiaudus ir nendres iš ūkininkų laukų šildymui jau gerą dešimtmetį naudoja ir Juknaičių kaimas Šilutės rajone. Juknaičių biokuro katilinė tiekia šilumą gyvenamiesiems namams, darželiui ir mokyklai. Žaliava kurui superkama iš vietos ūkininkų, kurie iš to gauna finansinės naudos.
BEF direktorius Ž. Morkvėnas sako, kad jo svajonė būtų – visą Šilutę įtikinti naudoti šitokį kurą ir tapti pavyzdžiu kitiems miestams. Tiesa, tokiai svajonei įgyvendinti dar teks kurį laiką padirbėti – šiuo metu vykdoma analizė ir skaičiavimai, kiek miestui tai kainuotų, kokios naudos duotų. Šilutės valdžiai tokia iniciatyva atrodo patraukli, tačiau prieš apsisprendžiant būtina turėti konkretesnius skaičius.