Iš pažiūros gražus ir simpatiškas gyvūnas visiems, kurie bent kiek nutuokia apie gyvąją gamtą yra lyg pavojaus signalas – mūsų šalyje įsitvirtina dar viena pavojinga invazinė rūšis. Natūrali Lietuvos gamta jau kenčia nuo kanadinių audinių, usūrinių šunų, o naujokas meškėnas kėsinasi užimti tą ekologinę nišą, kurioje ankstesnieji net nebandė plėšikauti, ir daro tai kur kas sėkmingiau.
Meškėno grobiu gali tapti viskas, kas juda ir yra mažesnis už jį. Žvėrelis puikiai laipioja medžiais, todėl pasiekia paukščių lizdus – ir perinčių drevėse, ir sukančių atvirus lizdus. Kurtiniams, tetervinams, kitiems ant žemės perintiems paukščiams jis irgi yra tikra nelaimė, kaip ir smulkesniems žvėreliams, varliagyviams, ropliams, bestuburiams. Kaip ir usūrinis šuo, meškėnas suėda daug augalinio maisto – uogų, vaisių, todėl jam tinkamos ir medžiotojų pamiškėse įrengtos šernų viliojimo vietos su kukurūzų grūdais.
Šios iš Šiaurės Amerikos kilusios rūšies invazija Europoje yra viena sparčiausių. Vislus, beveik neturintis natūralių priešų, puikiai prisitaikantis gyventi urbanizuotose vietovėse, žvėrelis gausėja ir savo gimtinėje, ir mūsų kontinente. Lietuvoje meškėnų prieš porą metų rasta Kuršių nerijoje, pasirodė žinučių apie jų stebėjimus kitose Lietuvos vietovėse. Kaimynėse šalyse meškėnas žinomas ne pirmą dešimtmetį: Lenkijoje jis plinta iš Vokietijos, kurioje įveistas prieškariu, Baltarusijoje sovietmečiu jis įveistas kaip kailinis žvėrelis.
Meškėnas yra įtrauktas į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą. Tokius gyvūnus leidžiama medžioti neribojant jų amžiaus, dydžio ir kiekio. Gyvų invazinių organizmų įvežimas, perkėlimas, prekyba ar kitoks jų platinimas yra draudžiamas. Juos draudžiama transportuoti gyvus, sugavus paleisti ar perkelti į kitas vietas. Meškėnus sukontroliuoti galima tik bendromis pastangomis, todėl aplinkosaugininkai prašo, kad pastebėję šios rūšies žvėrelius laiku informuotumėte juos, medžiotojus ar saugomų teritorijų pareigūnus.