Žiobrių istorija: kaip išnyko, taip ir atsirado
„Pasakyti, kad situacija yra bloga ir reikia nedelsiant kažką daryti gelbėjant tam tikras rūšis, negalima. Iš savo patirties galime pasakyti, kad kai kurių žuvų populiacijoms atsistatyti tereikėjo labai mažo postūmio. Ir jį gavusios jos visiškai atsistatė. Reikėtų pradėti nuo žiobrio. Žiobriams grėsė labai didelis pavojus. 1970 – 1980 m. buvo raginimų nedelsiant šią rūšį įtraukti į Raudonąją knygą. Bet dabar ši rūšis vėl atsistatė ir neršia mūsų upėse. Kitas pavyzdys – perpelė. Buvo metas, kai ši žuvis į Kuršių marias iš Baltijos jūros įplaukdavo labai retai. Todėl ją teko įtraukti į Raudonąją knygą. Ir netikėtai pagilinus uostą 1996 metais jų įplaukė labai daug. Pasirodo, kad Klaipėdos sąsiauris dėl savo užterštumo nebuvo patrauklus šioms žuvims migruoti į marias. O dabar šias žuvis netgi žvejoja tinklais. Ir iš Raudonosios knygos ji išbraukta“, - pasakojo E. Bukelskis.
Ant Raudonosios knygos ribos - ir šamas
Beveik visoje Europoje išnykęs atlantinis eršketas – nemažiau rimta problema. „XIV amžiuje žmogus šiai rūšiai tikrai nedarė jokio poveikio, bet ji išnyko. Dabar Lietuvoje atkuriame aštriašnipio eršketo populiaciją. Tai daroma sėkmingai. Ir galbūt po 10 ar 20 metų Nemune, Neryje žvejai galės gaudyti šias žuvis“, - sakė pašnekovas.
Kita vertus, į mūsų kraštus dirbtiniu būdu patenka neįprastos rūšys. Tarp tokių, anot pašnekovo, - sidabrinis karosas, plačiakaktis, amūras, nuodėgulinis grundalas, juodasis grundalas.
„Buvo sugalvota atsivežti tam tikras rūšis. Ir kai kurios jų daro neigiamą poveikį. Ypatingai kenkia invazinės rūšys. Grundalai yra ypač agresyvūs. Tačiau ne tik invazinės kenkia. Atsivežus bet kokią naują rūšį kartu su ja galime atsivežti ir tam tikrų ligų“, - konstatavo E. Bukelskis.
Skersnukį reikia įveisti iš naujo
Koks likimas laukia į Raudonąją knygą įrašytų žuvų? Pašnekovas linkęs manyti, kad Lietuvoje dedama ganėtinai daug pastangų siekiant šias žuvis apsaugoti ir gausinti jų populiaciją. Vis dėlto, šiuo metu blogiausioje situacijoje yra skersnukiai.
„Taip atsitiko ne dėl žmogaus. Tai yra gamtos užgaida. Kodėl taip atsitiko, sunku pasakyti. Visgi yra tikimybė, kad šių žuvų vėl gali atsirasti. Reikia išveisti žuvytes ir eksperimentiniu būdu paleisti vienoje upėje, kad susiformuotų gyvybinga populiacija“, - gelbėjimo planą dėliojo E. Bukelskis.
„Vijūną darant tyrimus atrandame ten, kur jo niekas nesitikėjo. Dabar jis nėra toks jau ir retas. Ežerinių rainių mažas ištirtumas. Bent viename ežere tikimės išsaugoti populiaciją, kad žuvis būtų galima perkelti ir į kitus vandens telkinius. Ežerinio syko Platelių ežero populiaciją bandėme platinti. Asvejoje pavyko, o kai kuriuose kituose vandens telkiniuose ne taip gerai pasisekė. Platinimas svarbus, nes jeigu kas nors nutiktų šio ežero populiacijai, ji būtų išsaugota kituose ežeruose. Plateliuose šios žuvies gausu. Mes sudarome geras sąlygas, kad ji ten gyventų. Jūrinių nėgių būklė blogėja, nes užpelkėja nerštavietės“, - vardino E. Bukelskis.