Vasarai įpusėjus įšyla ir didieji Lietuvos ežerai. Plačiuose jų vandenyse jau nuo senų sovietmečio laikų plaukioja ne vienas trofėjinis laimikis – laukinis karpis. Nors pasak rašytinių šaltinių karpiais buvo įžuvintas ne vienas ežeras, bet tikrai ne visuose jų likę. Ten kur karpių dar yra, jų nėra labai gausu. Principas „pagavai- paleisk“ galioja toli gražu ne visiems mūsų krašto žvejams.
Pasiruošimą žūklei laukiniame vandens telkinyje pradedu iš anksto, nors atstumai nėra menki, stengiuosi padaryti bent kelis išankstinius pajaukinimus (jauko numetimas į vietą, kurioje bus žvejojama). Kadangi ežeruose pakankamai gausu ir kitos baltos žuvies, dažniausiai jaukinu baltyminiais kukuliais (…). Jaukinimui naudoju 20 mm. ir didesnius „boiliukus“ (baltyminius kukulius – red.pas.). Paprastai jaukinu su 2-3 kg kukulių ir savaitgalį nuo penktadienio pradedu savo žvejybą.
Kaip visada, jei kažkur skubi, tai tikrai visada atsiras papildomų darbų. Vieną eilinį penktadienį, kad ir kaip skubėjau anksčiau pabaigti darbus, prie ežero atvykau tik 22 val. Vieta man žinoma, kad būtų greičiau, prisipučiu valtelę ir pasižymėjęs žūklės vietą žymekliu, jaukinimui naudoju 3 kg kukulių. Dar prieš sutemstant į vandenį skrieja masalai, juos užmetu aplink jaukintą plotą, nes, kaip žinia, didžiausi karpiai visada maitinasi iš šėrimo taško kraštų. Savaitgalis prabėga akimirksniu, kibimo nebuvo. Greičiausiai karpiai dar nėra labai aktyvūs ir dėl to nepasirodė jaukinimo zonoje. Prieš išvažiuojant jaukinu 2 kg baltyminių kukulių ir visas viltis susikauti su ežero galiūnais palieku kitam savaitgaliui.
Darbo savaitė slenka labai lėtai, bet jau nuo ketvirtadienio planuoju žvejybą. Užsuku (...) pasipildyti atsargų ir apžiūrėti naujienų. Pagaliau penktadienis, bet kaip visada išvažiuoju daug vėliau negu planuota. Vakarinis pašėrimas – 3 kg „boiliukų“ ir užsimetęs meškeres patogiai įsitaisau kėdėje su arbatos puodeliu. Vakaras gražus, vėjas po truputį rimsta, sėkliuje (6 metrai gylio) pasirodo ganėtinai dideli ratilai, nejaugi karpiai atplaukė maitintis ? Iki sutemų niekas nekibo, tad ilgai nevakarojęs nuėjau poilsio.
Rytas buvo vėsus, subolavo rūkas, rytinė kava greitai suteikė energijos. Persimečiau meškeres ir įsitaisiau rišti pavadėlių artėjančioms varžyboms. 8 val. ryto kruopštų darbą nutraukė kibimo indikatoriaus garsas, ritė greitai „atidavinėjo“ valą. „Karpis-sportininkas“, – pagalvojau ir buvau teisus. Po gerų 10 minučių į „matą“ (minkštas paklotas žuviai, kad nesusižalotų) atgulė 9,5 kg gražuolis. Paleidęs karpį po fotosesijos nuplaukiau jaukinti, nes jei karpiai pasirodė, reikia papildomo jauko, dar 2 kg „boiliukų“ skrenda į vandenį prie markerio.
Vėjas – vakarų ir stiprėjantis, jis šioje vietoje labai tinkamas. Geros nuotaikos sėdu toliau rišti pavadėlių. Po geros valandos pypteli kibimo indikatorius, kažkas sukinėjasi aplinkui masalus. Dar po kelių minučių svingas pakyla ir prilimpa prie signalizatoriaus, kuris pradeda vis intensyviau pypsėti, ritė lėtai pradeda suktis atidavinėdama valą. Skubu užsidėti brydkelnes ir pakeliu meškerę, tik dabar žuvis supranta, kad kažkas čia ne taip ir šauna tolyn.
Bandau prisukinėdamas ritės frikciją pristabdyti įsismarkavusią žuvį, bet kur tau, frikcija visiškai užveržta, o karpis net nemano sustoti. Gerai, kad ritėje – ne vienas 100 metrų valo. Pagaliau galiūnas, išvyniojęs apie 70 m valo, stabteli, prasideda traukimas. Karpis spaudžia gilyn ir visai nenori artėti, jaučiasi, kad žuvis nemenka, šmėsteli mintis, kad gal dar užkabino markerį .Traukimas tęsėsi gerą pusvalandį, iš žuvies elgesio aišku, kad tai toli gražu ne sportininkas.
Pro debesis pradeda rodytis saulė ir skaidriame ežero vandenyje sušmėžuoja didelės žuvies siluetas. Graibštas paruoštas, lieka kelios akimirkos iki tol, kol karpis pasirodys vandens paviršiuje, bet likus 10 metrų, žuvis vėl veržiasi tolyn į ežero platybes. Tai – dar vienas bandymas išsilaisvinti, bet šis spurtas sustabdomas gana greitai ir gigantas vėl pritraukiamas artyn. Pagaliau paviršiuje pasirodo žuvies galva ir karpis lėtai uždaromas graibšte. Matėsi, kad laimikis neeilinis, bet tikrąjį karpio dydį supratau pažiūrėjęs į graibšto vidų.
Atjungęs graibšto kotą pamėginau pakelti laimikį, bet nelabai pavyko. Teko meškerykotį atidėti į šalį ir tik patalpinus karpį į svėrimo maišą pavyko jį padėti į „matą“. Tiesos akimirka – svėrimas. Svarstyklės fiksuoja 26 kg ir 260 gramų. Atmetus svėrimo maišo svorį 1,900 kg – 24 kilogramai ir 360 gramų. Pasveriu dar kartą, tas pats. Pagaliau – asmeninis rekordas ir Lietuvos rekordas!!!
Saugiai patalpinęs karpį vandenyje paskambinu Tomui Būdui, pasitikslinu, ar tikrai rekordas ir nusprendžiu jį registruoti. Paskambinu draugui, kuris gyvena arčiausiai, paprašau atvažiuoti su dar kuo nors pabūti liudininkais ir pasiimti dar vienas svarstykles kontroliniam svėrimui. Po geros valandos draugas su savo drauge – jau prie kranto. Iki tol, kol jie atvažiavo, persimečiau meškeres ir pašėriau jaukinimo tašką dar 2 kg baltyminių kukulių.
Karpio svėrimas nuolat fotografuojant ir stebint liudininkams praėjo sklandžiai, abejos svarstyklės parodė tokį patį svorį, taigi, buvo užfiksuotas žvynuotojo karpio svoris – 24 kilogramai ir 360 gramų, ilgis – 98 centimetrai. Fotosesija, po to Lietuvos rekordinis karpis keliauja į savo gimtuosius vandenis su visa jam skirta pagarba, juk kai pagalvoji, aš su juo – vienmečiai, o gal jis net vyresnis. Smagu žinoti, kad Lietuvoje gyvena tokia graži ir didelė žuvis. Norint, kad mūsų vaikai ir anūkai galėtu susikauti su tokiais varžovais, reikia būtinai saugoti ir mylėti mūsų gamtą ir jos gyventojus, o principas ,,pagavai-paleisk“ turi tapti įstatymu (…).
Norite pasidalyti įspūdingu savo laimikiu? Rašykite ir siųskite nuotraukas mums pilieciai@delfi.lt!