Lietuvoje – žiema, ir ne bet kokia, o tikra. Ją regime jau tris savaites. Per tą laiką ji spėjo pakloti tikrą sniego patalą, pasuko pūgų ir mus gerokai išbandė. Tačiau žiema iki šiol taip ir nesugebėjo sustingdyti žemės. Po sniegu žemelę gali kasti lyg vasarą.
Ir girių pelkutės, raistai tyvuliuoja, teška po kojomis. Ne geriau ežeruose. Nors pirmas plonytis ledelis patiestas senokai, tačiau paslėptas po pūkuota sniego puta jis nestorėja. Maža to, iš apačios jis šyla ir dyla. Taigi kol kas ledas nėra saugus, juo geriau nevaikščioti, ypač nežinomose vietose, nes kiekvienas ežeras ar tvenkinys turi sako gyvenimą. Žiūrėk, vienur iš dugno kyla versmės ar šaltiniai, kitur teka srovės.
Žiemos pradžia, bent jau tokia – snieguota ir su pūgomis, nebuvo laukta daugeliui gyvūnų. Ypač įdomiai nuteikė pūga. Nors vėjas beregint nuplikino kalvų viršūnes, tačiau laukuose – tuščia. Kas tik galėjo, iškeliavo į pamiškes, pakrūmes, prie sodybų. Čia – užuovėja, čia lengviau susirasti maisto.
Beje, apie maistą. Daugelis likusių gyvūnų kol kas jokio nepatogumo ar maisto stygiaus nepajuto. Elniniai žvėrys žiemą naudoja vadinamą šakelinį maistą, graužia žievę, kramto šakutes, ūglius. Kiškiai taip pat graužia žievę. Šernai dar lengvai apverčia neįšalusios žemės velėną. Paukščiai maisto turi iki valios. Tiesa, jie skrenda ir į mūsų lesyklas – keliolika rūšių, kurios tradiciškai išmoko naudotis mūsų pagalba. Visiems kitiems jos nereikia. Vargu ar jie suprastų mūsų gerus ketinimus ir tuo pasinaudotų.
Vėl kilo keista idėja diskutuoti, ar reikalingos lesyklos, ar dera lesinti ir globoti paukščius. Ko gero, keliantys tokias mintis pamiršta, kad taip yra globojama labai menka dalis visų paukščių. Tai vyksta nuoširdžiai, iš gerumo. Jeigu manote, kad to jums trūksta – nelesinkite. Tegu paukščiai skrenda pas kaimyną.
Jūsų namuose tikriausiai jau stovi eglutė – žaliaskarė, pati gražiausia. Čia pat – didžiosios metų šventės. Sutikime jas nešdami vieni kitiems ir gamtai šilumą ir gėrį.