Sužeistą paukštį kurį laiką prižiūrėjusi Ingrida GRYNAS.lt žurnalistams pasakojo jį šerianti ganėtinai brangiai kainuojančia mėsa. Tai yra išrankus paukštis ir bet ko jam tikrai neįsiūlysi.
Medžiaga užklotame narve laikytas paukštis jautėsi gana ramiai. Jis, būdamas tamsoje nesiblaškė. O ir į rankas leidosi paimamas.
Sužeistas paukštis, be kita ko, blogai matė viena akimi. Todėl jei būtų paliktas gamtoje, būtų neišgyvenęs. Kaip tik todėl Ingrida juo rūpinosi, kol jis sutvirtės.
Galiausiai, kai ornitologė suprato, kad paukštis jau gali gyventi savarankiškai, jis buvo paleistas į laisvę. Prieš tai jis buvo sužieduotas.
Paukščio paleidimą stebėjusiems žurnalistams ornitologė aiškino, kad žvirblinė pelėda yra retas ir labai įdomus paukštis. Tai yra mažiausia iš trylikos Lietuvoje gyvenančių pelėdinių paukščių rūšių. Šis unikalus sparnuotis įrašytas į mūsų šalies Raudonąją knygą. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gali gyventi nuo 50 iki 150 perinčių žvirblinių pelėdų porų. Dažniau aptinkamos Šiaurės rytų, Rytų, Vidurio Lietuvoje. Didžioji populiacijos dalis susitelkusi Labanoro, Biržų, Žaliojoje giriose. Nemažai jų randama ir Aukštaitijos nacionaliniame parke, Gražutės regioniniame parke.
Norintys šiuos paukščius sutikti natūralioje aplinkoje turėtų žinoti, kad žvirblinės pelėdos mėgsta drėgnesnius mišrius ir spygliuočių miškus. Medžioja atvirose erdvėse. Dažniausiai tam pasirenka netoli gyvenamos vietos esančią pievą ar miško aikštę, kur gaudo įvairius graužikus. Žiemos metu minta ir smulkiais paukščiukais. Turi puikią klausą, aštriais nagais mikliai sugauna pasirinktą auką. Priešingai nei kitų rūšių giminaičiai, šie sparnuočiai būna aktyvūs ne tik naktį, bet ir dieną.
Žvirblinės pelėdos yra sėslios. Vidutinė jų gyvenimo trukmė – 6 metai. Poras sukuria vienam sezonui. Apsistoja kitų paukščių iškaltose drevėse, senų medžių nišose. Poravimosi sezonas dažniausiai prasideda kovo mėnesį. Norėdami prisivilioti patelę, vyriškosios lyties atstovai leidžia aukštus garsus, švilpčioja. Balandis – šių paukščių perėjimo metas. Į nedidelę duobutę patelė sudeda nuo 4 iki 7 baltų apvalių kiaušinių. Perėjimas dažniausiai trunka apie mėnesį. Šiuo laikotarpiu patelę maitina patinėlis. Išsiritę jaunikliai būna pūkuoti.
Šie unikalūs paukščiai nyksta dėl jų gyvenamų vietų (brandžių miškų, kuriuose gausu senų uoksų) naikinimo. Prie populiacijos mažėjimo prisideda ir maitinimosi vietų užsodinimas. Kiaušinius, jauniklius ir suaugusius naikina įvairūs plėšrūnai. Palyginus su kitomis rūšimis, žvirblinės pelėdos nėra labai bailios, tačiau jų trikdymas perėjimo metu taip pat daro neigiamą įtaką šių paukščių skaičiaus augimui. Būtina tinkamai reguliuoti miškų ūkio veiklą, teritorijų užsodinimą ir plėšrūnų populiaciją žvirblinių pelėdų veisimosi vietose.