Giliausią urvą žemėje bandysiantis įveikti lietuvis: kiekviena klaida gali kainuoti gyvybę

„Vidutinybės kuria tvarką, o genijai valdo chaosą“. Su šiuo posakiu tikriausiai sutiktų ekspedicijos „Gilyn į žemės centrą“ 2012 vadovas Aidas Gudaitis. Šią vasarą 17 žmonių komandą jis ves į nepaprastą žygį – giliausiame Žemės urve (2 191 m gylio Kruberio-Voronjos urvas Vakarų Kaukaze) lietuviai mėgins pasiekti pasaulio rekordą!

Pralenkė savo pačių lūkesčius

Didžiausio Baltijos šalyse bei šiaurinėje Europos dalyje speleologų klubo „Aenigma“ pirmininkas ir vienas iš įkūrėjų Aidas Gudaitis urvus tyrinėja jau beveik tris dešimtmečius. Pasak jo, apie tokią misiją, į kurią komanda ryžosi leistis šią vasarą, kuriant klubą nebuvo net svajota.

„Aenigma“ – ne pelno siekianti organizacija, kurioje visi esame savanoriai, todėl čia svarbiausia – žmonių entuziazmas, – sako Aidas. – Kadangi nėra jokių finansinių išteklių, svarbiausias mano, kaip vadovo, uždavinys – atrasti kiekvieno komandos nario moGilGIltyvaciją ir leisti jam daryti tai, kas patinka. Artūras nori fotografuoti urvus, Ieva – atlikti požemiuose biologinius tyrimus... Kiekvienam keliautojui ekpedicijos metu privalau suteikti galimybę patenkinti asmeninius interesus, kitaip komanda iširs. Tiesa, demokratiškas požiūris kartais sukuria chaosą, kyla konfliktų, komandos nariai nenori paklusti, tačiau esu įsitikinęs, kad tik tokio vadovavimo modelio dėka pasiekėme daugiau, nei kada nors svajojome, – tvirtina speleologas.

Kelionių metu A. Gudaičiui ne kartą teko dirbti drauge su rusų ir ukrainiečių komandomis. Pasak tyrinėtojo, jos formuojamos visai kitaip: vadovo vaidmuo dažniausiai tenka labai charizmatiškam ir stipriam lyderiui, kuris turi savo „pavaduotojus“ ir drauge su jais valdo likusius narius. Tokiose komandose vyrauja tvarka, lyderio žodis yra tarsi įstatymas. Tačiau keliautojai greitai praranda įkvėpimą, žmonės dažnai keičiasi, nėra stiprių pamatų veiklos plėtrai.

Urvas – tarsi taurė tauraus gėrimo, kurio negalima išgerti vienu ypu, o reikia skanauti mažais gurkšneliais.

„Daug metų investavau savo asmenines lėšas ir laiką treniruodamas jaunuosius speleologus, rengdamas paskaitas, sąskrydžius, varžybas. Speleologija – mano aistra, todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje randasi vis daugiau entuziastingų žmonių, tęsiančių šį darbą, – teigia „Aenigmos“ vadovas. – Klubas veikia vos šešerius metus, o jau turime ir stiprią narų komandą, ir būrį patyrusių speleologų, galinčių dirbti itin giliai požemiuose, ir žmonių, atliekančių mokslinius tyrimus. Daugelis kur kas senesnių užsienio speleologų organizacijų tuo pasigirti negali ir laiko mūsų klubą pavyzdžiu, nors mažiau nei prieš dešimtmetį mes į juos žvelgėme tarsi į nepasiekiamą idealą“, – prisimena Aidas.

Vietoj žaislų – akmenys

Noru tyrinėti požeminį pasaulį A. Gudaitį užkrėtė tėvas – vienas iš speleologijos pradininkų Lietuvoje Vytautas Gudaitis. Pasakojimais apie nuotykius urvuose ir tėvo kelionių įspūdžiais Aidas gyveno nuo septynerių metų.

„Mūsų namuose nuolat rinkdavosi tėvo kelionių draugai – žiūrėdavo skaidres, pasakodavo istorijas, planuodavo naujas ekspedicijas. Drauge su tėvu vykdavau į speleologų sąskrydžius, kuriuose buvo organizuojamos varžybos ne tik suaugusiems, bet ir mums, mažiesiems, – vaikystės prisiminimais dalinasi A. Gudaitis. – Tėvas dažnai parveždavo įvairių uolienų nuolaužų, iš kurių aš statydavau „šulinius“ ir, pakabinęs ant siūlo žaislinius „speleologus“, leisdavau juos į „urvą“. Tų akmenų buvo pilni namai, – juokiasi keliautojas.

Pasak Aido, iš ekspedicijų tėvas atgabendavo ir įdomesnių dalykų, pavyzdžiui, skorpioną ar gyvų šikšnosparnių, kuriuos vėliau turėjo vežti moksliniams tyrimams.

Speleologas juokauja, jog aistra urvotyrai – užkrečiama. Aido brolis, sesuo, pusseserė – visi ne vienerius metus dalyvaudavo ekspedicijose. Mama iš pradžių taip pat važiuodavo kartu, bet vėliau šią veiklą apleido – jai labiau patiko poilsinės kelionės, atostogos paplūdimyje, prie jūros.

„Šiuo metu paauglės dukterys taip pat seka mano pėdomis, – šypsosi A. Gudaitis. – Jos vyksta drauge į nesudėtingas ekspedicijas, lanko jaunųjų speleologų paskaitas, dalyvauja renginiuose. Kelionėse suaugusieji su vaikais bendrauja kaip su lygiaverčiais komandos nariais, todėl jiems tai patinka, vaikai jaučiasi bendruomenės nariais“.

Žiaurus urvo krikštas

Aidas įsitikinęs, kad aistrą speleologijai lėmė nepaprasti pirmosios pažinties su urvų pasauliu įspūdžiai – ekspedicijos metu keliautojus užklupusi liūtis jų vos nepražudė.

„Buvau dvylikos, kai tėvas pirmą kartą nusivežė į Kaukazo kalnuose esančius Voroncovo urvus. Vienas iš šių urvų buvo ypatingas – didžiuliais, maždaug dviejų metrų aukščio uolų „laiptais“ leidomės gilyn į žemę, kol pasiekėme 18m. gylio šulinį (taip vadinamos gilios, tiesiai žemyn besileidžiančios urvo atšakos – aut. past.). Kadangi buvau jaunesnis, nusileisti „laiptais“ man padėjo kiti keliautojai, kaip atramas pasiūlydami savo pečius, rankas. Jau grįžinėjome į paviršių, kai išgirdome vis stiprėjantį gausmą. Išėjimas buvo nebetoli, tad pamanėme, jog tai – medžių ošimas. Tačiau staiga tiesiai ant mūsų plūstelėjo didžiulis vandens krioklys – kol mes keliavome po urvą, lauke visą dieną lijo, ir susitelkęs didžiulis vandens srautas ėmė tekėti žemyn. Nespėjus suvokti, kas dedasi, kažkas pačiupo mane už kupros ir užtempė ant gretimos sienos. Staiga supratome, kad trūksta vieno komandos draugo. Jis liko kabėti įsikibęs į uolą tiesiai po vandens kaskada ir dėl patirto šoko negalėjo pajudėti. Gerai, kad kelionės draugams pavyko jam laiku padėti. Tąkart išsigelbėjome stipraus speleologo dėka, kuris, rizikuodamas savo gyvybe, be jokios įrangos užkopė sienomis aukštyn, surado trosines kopėčias, nuleido jas mums ir padėjo išlipti. Toks buvo mano „krikštas““, – pasakoja urvotyrininkas.

Staiga tiesiai ant mūsų plūstelėjo didžiulis vandens krioklys – kol mes keliavome po urvą, lauke visą dieną lijo, ir susitelkęs didžiulis vandens srautas ėmė tekėti žemyn. Nespėjus suvokti, kas dedasi, kažkas pačiupo mane už kupros ir užtempė ant gretimos sienos.

Šis nuotykis įsirėžė giliai į atmintį ir Aidas nebegalėjo atsispirti kvapą gniaužiančių kelionių traukai.
Tačiau, pasak speleologo, nors tai – ekstremalus užsiėmimas, dėl modernios alpinizmo įrangos, jis nėra toks pavojingas, kaip atrodo iš pirmo žvilsnio – šiuo metu pusė „Aenigma“ klubo narių yra moterys. Nardymas urvuose – visai kas kita.

Mirtinas malonumas

Vienu iš pačių pavojingiausių ekstremalių užsiėmimų pasaulyje laikomas nardymas po urvuose esančius vandens telkinius, vadinamus sifonais. Čia nelaimingų atsitikimų įvyksta kiekvieną mėnesį. Speleologija be nardymo ne tokia ekstremali – pasaulyje įvyksta tik keliolika incidentų per metus.

„Jei atsidarytumėte tarptautinį speleologijos naujienų tinklapį ir įeitumėte į skyrelį „nardymas urvuose“, pamatytumėte, jog ten nuolat publikuojami pranešimai, kuris naras kuriame urve žuvo. Kitokių žinių šioje sporto šakoje beveik nėra...“ – sako keliautojas.

Speleologo teigimu, kartais vienam sifonui įveikti gali prireikti net dvidešimties oro balionų. Jei ekspedicijos metu vienas žmogus planuoja nerti į didelį sifoną, keli narai prieš tai nutiesia jam kelią – sifono viduje sukabina etapinius oro balionus, kuriuos braunantis per povandenines siaurumas tenka nuolat keisti. Čia kiekviena klaida gali kainuoti gyvybę.

Tikslas – įveikti savo ydas

Vaikystėje mėgęs lipdyti ir skulptoriumi svajojęs tapti A. Gudaitis pasakoja, kad kelią į šią specialybę jam užkirto valios stoka. Kairiarankiu gimęs, bet priverstas rašyti dešine ranka, jis prarado galimybę gerai piešti, tiksliai brėžti liniją. O kasdien po kelias valandas pačiam lavinti piešimo įgūdžius pritrūko užsispyrimo. „Per anksti pasidaviau...“ – apgailestauja Aidas. Galbūt todėl kaskart eidamas į urvą jis stengiasi įveikti patį save.

„Urve atsidūręs ties nuovargio ir išsekimo riba, pritrūkęs valios vis tiek turi eiti toliau. Tikriausiai tai yra vienas iš pagrindinių mano motyvų – išbandyti save, atrasti galimybių ribas, įveikti savo ydas, tobulinti charakterį ir tapti geresniu, – tvirtina keliautojas. – Kita vertus, po lipdymo tai yra antras užsiėmimas, kuriuo džiaugiuosi negalvodamas apie pasiektus rezultatus, nes pats procesas man labai patinka. Komandinis darbas ekstremaliomis sąlygomis, ekspedicijų planavimas, pasiruošimas kelionėms, bendravimas su kitais tyrinėtojais – geriausias poilsis nuo kasdienės rutinos. Grįžęs iš urvo suvoki, kad tos problemos, dėl kurių kasdien vaikštome rūškanais veidais, iš tiesų yra labai menkos.“

Urve atsidūręs ties nuovargio ir išsekimo riba, pritrūkęs valios vis tiek turi eiti toliau. Tikriausiai tai yra vienas iš pagrindinių mano motyvų – išbandyti save, atrasti galimybių ribas, įveikti savo ydas, tobulinti charakterį ir tapti geresniu.

Aidas prisipažįsta, kad nors aistra urvotyrai suteikia labai daug dvasinio peno, kainuoja taip pat nemažai.

„Šis pomėgis „pavogė“ dalį mano laiko, kurį galėjau skirti šeimai, vaikams, jau nekalbant apie finansus ir brangią įrangą. Taip pat teko paaukoti dalį sveikatos: besileidžiant virve iš sienos ištrūkęs kablys, įstrigimas siaurumoje, nedidelės traumos – tai dažni speleologų palydovai. Kartą esu urve nukritęs ir trumpam netekęs sąmonės. Po šio incidento laikinai praradau atmintį. Ekstremalūs išbandymai vis dėlto žmogaus kūne palieka savo pėdsaką – ir dabar mano atmintis veikia silpniau, nei turėtų“.

Pasak ekspedicijos „Gilyn į žemės centrą“ 2012 vadovo, nė karto urve nebuvęs žmogus dažniausiai pernelyg optimistiškai vertina savo galimybes, todėl į speleologiją negalima pulti stačia galva.

„Urvas – tarsi taurė tauraus gėrimo, kurio negalima išgerti vienu ypu, o reikia skanauti mažais gurkšneliais“, – teigia jis.