Moteris speleologė: urve supranti, kiek mažai iš tiesų reikia žmogui

Jau šešerius metus su ikimokyklinio amžiaus vaikais dirbanti Saulė Vaš turi neįprastą laisvalaikio pomėgį – kasmet ji vyksta į speleologų ekspedicijas ir ne vieną parą praleidžia po žeme tyrinėdama įvairius urvus. Pasak Saulės, kelionės į požemio labirintus aukštyn kojomis apvertė visą jos gyvenimą.

Pirmasis kartas

Prieš septynerius metus, kai pirmą kartą ryžosi leistis į urvotyros ekspediciją, Saulė dirbo vadybininke ir, kaip pati sako, nejautė didelio nepasitenkinimo savo veikla – tiesiog nesijautė laiminga.

„Vien namų ir darbo man niekuomet neužteko – gyvenime trūko kažko nekasdieniško, įdomaus, – pasakoja Saulė. – Su kompanija dažnai vykdavome į žygius po Lietuvą, prisigalvodavome įvairių atrakcijų: laipiodavome po medžius, iškylaudavome su palapinėmis žiemos metu. Vienas iš kelionės draugų jau buvo lankęsis urvuose ir daug apie juos pasakojo. Savo jėgas nusprendžiau išbandyti ir aš,“ – prisimena ji.

Kadangi jau buvo nemažai girdėjusi ne tik apie požemio urvų grožį, bet ir apie nelengvą speleologų buitį, Saulės neišgąsdino nei nuolatinė drėgmė, nei šaltis, nei didelis fizinis krūvis. Pasak moters, po pirmosios kelionės savo kasdienį gyvenimą ji išvydo kitoje šviesoje.

„Grįžusi pajutau neįveikiamą beprasmybės jausmą. Kova dėl išgyvenimo urve bei nuoširdumo, atvirumo kupinas keliautojų bendravimas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo sėdėjimo prie kompiuterio bei popieriukų dėliojimo iš kairės į dešinę. Pagaliau ryžausi keisti gyvenimą – išėjau iš darbo“, – džiaugiasi ji.

Po metų, praleistų keliaujant ir ieškant savo pašaukimo, Saulė pradėjo dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Nors baigė pedagogikos studijas, būti mokytoja ji nenorėjo, todėl anksčiau šioje srityje niekuomet nedirbo. Tačiau būtent bendravimas su vaikais padėjo pasijusti laiminga – darančia tai, ką nori, kas jos gyvenimą pripildo džiaugsmo ir prasmės.

„Man visuomet atrodė, kad darbe žmogus neturėtų veikti to, kas jam nepatinka, ką reikia „iškentėti“. Tuomet išeitų, kad kenti didžiąją dienos dalį tam, kad užsidirbtum pinigų ir gyventum mažesnę paros dalį, kai lieka laiko tik susitvarkyti, pavakarieniauti ir eiti miegoti. Tačiau buvo žmonių, kurie mano sprendimo nesuprato – juk negalima imti ir daryti su savo gyvenimu, ką nori, – juokiasi Saulė. – Ne kiekvienas išdrįsta peržengti stereotipų ribas ir ryžtis pokyčiams“.

Moteris teigia, kad jos auklėtiniai žino, jog ji dažnai važiuoja į kalnus tyrinėti urvų, bet tai jų nei kiek nestebina – vaikai viską priima kaip natūralų dalyką, labiau stebisi ir smalsauja tėveliai.

Valstybių sienos meilei – ne kliūtis

Pasak Saulės, vienas iš patraukliausių urvotyros aspektų – tai stipri bendruomenė. Kasdieniame bendravime žmonių dėvimos „kaukės“ ir vaidyba tiesiog neįmanoma urvuose, kur ekstremaliomis sąlygomis kartu tenka praleisti ne vieną parą.

„Žmonės, su kuriais keliauji, dažnai tampa artimesni nei šeima, nes šeimos nariams netenka kasdien patikėti savo gyvybės. Ekspedicijoje supranti, kas yra tikri santykiai ir nesuvaidintos emocijos, pasitikėjimas kitu žmogumi, savo trūkumų ir valios ribų atradimas“, – tikina Saulė.

Su savo vyru, ukrainiečiu speleologu Omelyan Vash, ji susipažino prieš trejus metus per gelbėjimo darbų seminarą. Saulė prisipažįsta, kad šiais metais jų šeimos laukia ypatingas išbandymas – kartu su kitais ekspedicijos „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 dalyviais sutuoktiniai leisis į giliausią pasaulyje Kruberio – Voronjos urvą. Nors pora ne kartą drauge keliavo po Krymo urvus, tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kartu gyventi jiems dar neteko.

„Prieš pasiryžtant drauge leistis į šią ekspediciją labai ilgai svarsčiau – esu mačiusi kartu keliaujančių porų ir žinau, kaip tai sunku. Didžiausia problema – poreikis rūpintis artimu žmogumi, kai iš tiesų turi pasirūpinti savo saugumu ir gyvybe, nes tuomet atsiranda didesnė klaidų tikimybė, nelaimingų atsitikimų rizika. Kita vertus, jei sugebi suvaldyti savo emocijas ir elgtis racionaliai, tokia kelionė – puikus būdas dar geriau pažinti vienam kitą“, – įsitikinusi ji.

Nors pora pirmuosius dvejus metus po pažinties gyveno skirtingose šalyse, abu tvirtina, kad nei valstybių sienos, nei kultūriniai skirtumai, nei kalbos barjeras nebuvo didelė kliūtis – Omelyan lengvai išmoko lietuvių kalbą, o dažnos kelionės vienam pas kitą padėjo išsaugoti ryšį bei suprasti aplinką, kurioje gyveno antroji pusė.

„Šiuo metu esame apsistoję Lietuvoje, nes turiu trylikametę dukterį, kuri čia lanko mokyklą ir yra ja patenkinta – nenoriu radikaliai keisti jos gyvenimo. Nesijaučiu turinti tokią teisę, – sako Saulė. – Tačiau gali būti, kad ateityje išvyksime – Ukrainoje yra labai gražių kalnų vietovių, po kurias keliaudama dažnai pagalvoju, kaip būtų nuostabu ten gyventi ir kas rytą terasoje gerti kavą, žvelgiant į kalnų peizažą“, – dalinasi svajonėmis moteris.

Lietuvoje svetimas nesijaučia

Saulės vyras Omelyan tvirtina, kad baimės palikti tėvynę ir atsikraustyti gyventi į Lietuvą nebuvo. Prisitaikyti naujoje aplinkoje labai padėjo tai, jog čia jis jau turėjo draugų iš Lietuvos speleologų bendruomenės bei mokėjo kalbą.

„Lietuviai – geranoriški ir draugiški, bendraudamas su jais nesijaučiu svetimas, užsienietis, – teigia jis. – Manau, labai padeda ir tai, jog išmokau kalbėti lietuviškai. Iš pradžių buvo tiesiog smagu nustebinti Saulę lietuviškai parašytu laišku ar nauju išmoktu žodžiu, o vėliau suvokiau, kad tai yra būtina norint kurti santykius toliau. Pats nustebau, kad taip gerai sekėsi. Nors sakoma, kad lietuvių kalba yra sunki, nemanau, kad ji sunkesnė, nei ukrainiečių ar rusų – tik, aišku, reikėjo skirti pakankamai laiko ir pastangų, kol pradėjau suprasti, ką kalba ir rašo lietuviai, bei pamažu pradėti pačiam šneketi, – įsitikinęs Omelyan. – Manau, kad gyvendamas Lietuvoje turiu mokėti ir lietuvių kalbą. Ji būtina tiek bendravimui, tiek geresniam kultūros supratimui. Taip pat – pagarbos parodymas šios šalies žmonėms“.

Lietuviai – geranoriški ir draugiški, bendraudamas su jais nesijaučiu svetimas, užsienietis.

Saulė su šypsena prisimena, kaip draugystės pradžioje, mokydamasis iš knygų, Omelyan pavartodavo kokį nors itin literatūrišką, kasdienėje kalboje nevartojamą, žodį ar posakį. Ją taip pat stebino tai, jog ukrainietis, Lietuvos parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje prieš kreipdamasis į žmogų visuomet paaiškindavo, kad dar tik mokosi mūsų kalbos ir pasiklausdavo, ar gali bendrauti rusiškai.

„Man tai buvo labai juokinga ir neįprasta. Nors Ukrainoje labai daug rusakalbių, kai kurie ukrainiečiai – stiprūs nacionalistai, labai saugantys savo gimtąją kalbą. Jei neatsiklausęs iškart bandysi su jais bendrauti rusiškai, gali kartais net nesulaukti atsakymo arba gauti jį tik ukrainietiškai“, – apie charakterio skirtumus pasakoja ji.

Didžiausias džiaugsmas – sausos kojinės

2010 m. pirmosios savo kelionės į Kruberio – Voronjos urvą metu Saulė nusileido į – 2143m gylį ir pasiekė pasaulio moterų urvų gylio rekordą. Tačiau ji teigia tokių ambicijų neturėjusi – komanda tiesiog nežinojo, į kokį didžiausią gylį iki šiol yra nusileidusi moteris, ir apie kolegės pasiekimą išsiaiškino tik praėjus dviems savaitėms po ekspedicijos.

Pasak Saulės, nors yra nemažai speleologų, kuriuos į urvus veda sportinės ambicijos ir noras nusileisti į vis didesnes gelmes, ji kur kas labiau džiaugiasi urvuose patiriamu „tikruoju gyvenimo skoniu“ ir įgytu gebėjimu vertinti kiekvieną komforto akimirką.

„Urve aiškiau nei bet kur kitur supranti, kas yra pirminiai poreikiai ir kiek mažai iš tiesų reikia, kad galėtum džiaugtis gyvenimu. Grįžęs iš kelionės turi labai aiškų pirminių poreikių suvokimą: pavalgyti, pamiegoti, sušilti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Visa kita – tik prabanga, – įsitikinusi speleologė. – Tokia patirtis labai naudinga, nes daugybė žmonių nuolat skundžiasi, kad neturi pakankamai drabužių, yra priversti rinktis pigesnį maistą, nors visko turi gerokai daugiau, nei jiems iš tiesų reikia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad būdama pavargusi ir murzina urve nesvajoju apie šiltą vonią ir sausą lovą, bet yra tik dvi pasirinkimo galimybės: arba nuolat skųstis, kad yra nemalonu ir būti nepatenkintu, arba priimti esamas sąlygas kaip neišvengiamybę ir sutelkti dėmesį į tai, kas yra įdomu, gražu. Urve išmoksti mėgautis net ir mažiausia komforto akimirka. Pavyzdžiui, kai grįžti į palapinę ir žinai, kad tavęs joje laukia sausos, šiltos kojinės, džiūgauji, lyg mažas vaikas“, – pasakoja Saulė.

Urve aiškiau nei bet kur kitur supranti, kas yra pirminiai poreikiai ir kiek mažai iš tiesų reikia, kad galėtum džiaugtis gyvenimu. Grįžęs iš kelionės turi labai aiškų pirminių poreikių suvokimą: pavalgyti, pamiegoti, sušilti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Visa kita – tik prabanga.

Speleologės teigimu, žmonėms, linkusiems gyvenime akcentuoti vien tai, kas nemalonu, nėra reikalo leistis į tokias keliones, nes išbandymų patirti tikrai teks. Tačiau smalsiems, svajojantiems apie atradimo džiaugsmą urvotyra išties atskleis naują, nepažintą ir nuotykių kupiną požemių pasaulį.

Lietuvių ekspedicija „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 – tai projekto „Bedugnės kvietimas“, kurį rengia Ukrainos speleologijos asociacija (UkrSA), dalis.