Pasaulio rekordo sieksiantis lietuvis naras: gyvybe nerizikuosiu

Vienas profesionaliausių narų Lietuvoje Vytis Vilkas, šią vasarą mėginsiantis pagerinti pasaulio urvų gylio rekordą, tvirtina, kad jam, kaip nardymo instruktoriui,didžiausią rūpestį kelia nardymo šiame urve saugumas. Vytis įsitikinęs, jog rizikuoti gyvybe siekiant rekordo ne tik beprasmiška, bet ir neatsakinga – kitiems tyrinėtojams tai užkirstų kelią į giliausią Žemėje urvą daugeliui metų.

- Vyti, papasakokite, kodėl jus traukia vandens stichija, kaip tapote naru?

-Nardymu susidomėjau dar mokydamasis mokykloje. Mano dėdė mėgo povandeninę žūklę, pats gaminosi šautuvus „medžioklei“, savo idėjomis jis uždegė ir mane.Tačiau labai greitai paprastas nardymas mažuose gyliuose nusibodo.Tuomet susipažinau su vienu iš Lietuvos speleologijos pradininkų Vytautu Gudaičiu, kuris buvo įkūręs klubą „Gelmės“ – mokė speleologijos ir nardymo urvuose. Ėmiau nardyti po apsemtus fortus,su draugais ieškoti nuskendusių objektų, pavyzdžiui, lėktuvų,ežerų dugne.

Daugelio tokių objektų buvimo vietos nėra pažymėtos jokiuose dokumentuose, todėl kaimeliuose klausydavome vietinių gyventojų, kurie buvo įvykio liudininkai, pasakojimų ir mėgindavome jais sekti. Dabar tiesioginių liudininkų rasti jau sunku. Deja, daugelio objektų neradome arba pasirodydavo, kad pasakojimai netikslūs, išgalvoti. Tačiau kai ką rasti vis dėlto pavyko: Alaušo ežere matėme nuskendusį lėktuvą. Jis nevertingas– tik metalo laužo krūva, bet buvo labai įdomu. Dar esame radęnukritusį naikintuvą, bet jis visiškai sudužęs ir išsibarstęs nedideliais gabaliukais, todėl ne toks įdomus. Nuskendusių objektų teko ieškoti ir užsienyje.

Savo gyvenimo sieti su nardymu neketinau – tai buvo tik laisvalaikio praleidimo būdas. Esu įgijęs mokslų daktaro laipsnį visai kitoje– statybų inžinerijos – srityje.Tačiau viena pažįstama nardymo instruktorė paprašė perimti jos darbą. Tikrai nemaniau, kad mokyti žmones man patiks... Klydau.Dabar vien tuo ir užsiimu.

- Ar Lietuvoje nardymas populiarus?

-Lietuvoje visus nardyti norinčius žmones galima suskirstyti į tris kategorijas: pirmoji – žuvų„medžiotojai“, kuriuos domina tik povandeninė žūklė, antroji– turistai, kurie ketina keliauti į Pietų šalis ir mokosi nardymo rekreaciniais tikslais, kad galėtų ten pasižiūrėti spalvotų žuvyčių, ir trečioji – tie, kuriems nardymas apskritai įdomus, kurie nori nardyti visur, kur tik įmanoma, taip pat ir Lietuvos vandens telkiniuose. Daugiausia – antrosios kategorijos nardytojų, mažiausia – trečiosios.

Lietuvoje nardymas yra sudėtingas, spalvotų žuvyčių neišvysi, o ežerai – labai vienodi. Norint pamatyti kažką įdomesnio, tenka nerti į didelį gylį, tačiau tam jau reikalingi ir geresni įgūdžiai, ir speciali įranga. Be to, fiziškai ir psichologiškai narą stipriai veikia tamsa, prastas matomumas ir labai šaltas vanduo. Daug žmonių nenori arba yra nepajėgūs tuo užsiimti. Tamsa, dumblas bei šaltislemia, kad yra ypač mažai Lietuvoje nardyti norinčių moterų – joms labiau patinka užsienio vandenys su spalvotomis žuvytėmis. O Lietuvoje nardo nebent tos, kurias sudomina jų vyrai, draugai,parodo dideliame gylyje esančius objektus.

Nardymo prasme labai įdomi yra Baltijos jūra. Tai – mažai ištyrinėtas nuskendusių laivų kapinynas. Sovietų Sąjungos laikais Baltijos dugno tyrinėjimas čia niekam nerūpėjo,o užsieniečiams buvo neprieinamas. Mane nuskendę laivai ypač domina – kiekvienas iš jų yra ypatingas, turi savo istoriją.Tačiau tyrinėti Baltijos gelmes taip pat sudėtinga – ši jūra turi savo charakterį: labai dažnos audros, vanduo retai būna skaidrus, todėl norint tuo užsiimti reikėtų gyventi pajūryje ir nuolat stebėti orų pokyčius. Suplanuoti kelionę iš anksto –jokių šansų.

Žiemą Lietuvoje galima nardyti po ledu, bet tai – labai monotoniški nėrimai, nes nutolti nuo eketės nerekomenduojama, o dėl sniegu padengto ledo dažniausiai viską gaubia prietema. Dėl to šaltuojumetų laiku geriau važiuoti nardyti į užsienį.

- Ar esate išbandęs ir kitas vandens sporto šakas?

- Esu bandęs daug ką, ne tik vandens sportą. Turiu daug draugų, kurie mėgsta aktyvų laisvalaikį, ekstremalius užsiėmimus, todėl ir su parašiutu teko šokti, ir su lenktyniniu automobiliu pasivažinėti,ir po urvus landžioti. Visa tai man buvo įdomu tik išmėginti. Nardymas – kas kita. Visų pirma, tai – ne sportas, nes nereikalauja fizinių jėgų. Tuo gali užsiimti ir stambaus sudėjimo, ir vyresnio amžiaus, ir prastesnės sveikatos žmonės. Nardyme svarbiausia psichologinė būsena – ar žmogus „priima“ vandenį. Taip pat labai svarbu, dėl ko tai yra daroma. Jei žmogui ši veikla patinka, jis gali pasiekti labai daug, nes nesijaučia pavargęs, gali ilgai tuo užsiimti. O jei rūpi tik rezultatas, tada pasiekus tikslą tobulinti įgūdžius tampa nebeįdomu.

Man asmeniškai dabar įdomiausia nardyti po urvus. Jie gali būti atsiradę gamtoje natūraliai arba suformuoti žmogaus, pavyzdžiui,apsemtos kasyklos (vadinamas „Post industrial diving“). Nors žmogaus iškastuose urvuose galima rasti įvairių senų buities rakandų, darbo įrankių, natūralūs urvai mane žavi labiau –jie egzistuoja tūkstančius, milijonus metų, kartais būni pirmas žmogus, kuris ten pateko. Žmogaus sukurti urvai atsiradę gana neseniai, yra sudaryti jų planai, todėl ten nardydamas nejaučiu tyrinėjimo dvasios.

- Giliausiame pasaulyje Kruberio – Voronjos urve buvote 2010 m., pasiekėte jo dugną. Kokiu tikslu nusprendėte keliauti su šiųmete ekspedicija„Gilyn į Žemės centrą“ 2012?

- 2010m. į Kruberio – Voronjos urvą keliavau pirmą kartą, bet į jo dugne esantį vandens sifoną „Du kapitonai“ tąkart nenėriau – ekspedicijai pritrūko laiko bei pavedė įranga. Šįkart į dugną su manimi leisis ir dar du narai – ukrainietis, kuriam priklauso dabartinis pasaulio urvų gylio rekordas, ir rusas. Tikimės, kad šiemet rekordą pavyks pagerinti. Nors esu labiausiai patyręs naras ir turėsiu pirmenybę leistis į sifoną, jaučiu, kad su manimi siejami per dideli komandos lūkesčiai. „Du kapitonai“ – labai sudėtingas sifonas, net jei jis būtų arti paviršiaus, nėrimas būtų pavojingas. Jau nekalbu apie tai, jog nerti tenka urvais nukeliavus du kilometrus ir po žeme praleidus daugiau nei savaitę.

Didžiausia problema, mano nuomone, bus sifone esančios trys labai siauros vietos, kurias įveikti su nardymo įranga labai sunku. Nuo2007 m. daug kas bandė šias siaurumas įveikti, tačiau po Genadijaus Semochino niekam taip ir nepavyko to padaryti. Nežinau,ar pavyks man, nes Genadijus – kur kas žemesnio ūgio, smulkesnio sudėjimo, todėl nebūtinai ten, kur pralindo jis, sugebėsiu pralįsti ir aš. Todėl sakau atvirai: pagerinti pasaulio rekordą bus tikrai sunku. Visi, kas nėrė į sifoną „Du kapitonai“,vėliau turėjo rimtų sveikatos problemų: kas vos nežuvo nerdamas,kas po nėrimo vos neapako...

Man svarbiausias yra saugumas – jei matysiu, kad tampa per daug pavojinga, gyvybe nerizikuosiu.Nelaimingas atsitikimas reikštų ne tik asmeninę nelaimę, bet ir užkirstų kelią tolesniam urvo tyrinėjimui daugybę metų – į urvus, kuriuose yra žuvę tyrinėtojai, vėliau niekas nenori leistis. Tačiau reikia tikėtis geriausio – galbūt man ar kitam kolegai pavyks įgyvendinti ekspedicijos tikslą ir pagerintirekordą, o Kruberio – Voronjos urvas bus pažymėtas ne juoda nelaimės dėme, bet dar vienu pasauliniu pasiekimu.

Iš Vilniaus mikroautobusu, vežančiu apie 1,5 tonos ekspedicijos įrangos, ketvirtadienį išvažiuoja pirmoji ekspedicijos dalyvių grupė, o antroji grupė iš Vilniaus išvyks penktadienį.

Lietuvių ekspedicija „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 – tai projekto„Bedugnės kvietimas“, kurį rengia Ukrainos speleologijos asociacija (UkrSA), dalis.