„Taip lengviau suskaičiuoti darbo stažą“, – šmaikštauja vyras.
Beje, prieš porą dešimtmečių įsidarbinti šiukšliavežės vairuotoju buvo ne taip jau lengva. Ši profesija laikyta prestižine, todėl pretendentų į ją netrūko.
Spėdavo aptarnauti visus vilniečius
Šiandien Antonui tenka apsiriboti keliais rajonais – Pašilaičiais, Justiniškėmis, Viršuliškėmis, ketvirtadieniais į jo maršrutą įtraukiamos ir atokesnės Vilniaus apskrities vietovės.
„Anksčiau darbo buvo mažiau, bet dirbom kur kas sunkiau“, – ankstesnę patirtį prisimena Antonas. Tais laikais, anot jo, šiukšliavežės negalėjo pasigirti nei konteinerių kėlimo įrenginiais, nei kitomis šiuolaikinėmis technologijomis, palengvinančiomis darbą. Tekdavo darbuotis rankomis.
Galvos skausmas – užstatyti kiemai
Tiesa, traukti konteinerius artyn prie šiukšliavežės tenka ir šiandien. Vis dažniau ir vis toliau. Kartais ir per 100 metrų. Mat dėl automobilių gausos – šiandien neretai viena šeima turi 2-3 automobilius – privažiuoti prie pat konteinerio ar namo šachtos pavyksta vis rečiau.
Bet sunkiu darbu Antonas nesiskundžia. Anot jo, šis einasi kaip iš pypkės, kai jo imasi susidirbusi komanda: „Jei krovėjai išmano savo darbą, susitvarkom greičiau. Jiems trumpiau užtrunka susiorientuoti, apsiskaičiuoti kaip kas, pasiruošti“.
„Tačiau prie šito darbo reikia priprasti, kaip ir prie kiekvieno darbo. Jei tik galvoji apie tai, kaip smirda, bijai kokį popiergalį pakelti, išsitepti, tada toks darbas – ne tau“, – įsitikinęs šiukšliavežės vairuotojas.
Antonas neslepia, kad ir pačiam iš pradžių buvo nelengva, ypač, kai šiukšles tekdavo iškrauti rankomis. Be to, ir apie dušus darbo vietoje prieš 20 metų galėjai tik svajoti. Dabar vyras tik šypsos, prisiminęs, kaip grįžusį namo žmona jį vadindavo „šiukšlių karalium“.
Antonas: jei nemylėčiau savo darbo, nedirbčiau
Per devyniolika metų į Antoną kreipėsi ne vienas gyventojas, netyčia su šiukšlėmis išmetęs visiškai naują daiktą, dokumentus, ar net piniginę. Ne taip seniai, pasakoja vyras, atvažiavęs į Medeinos gatvę sutiko prie konteinerio verkiančią moteriškę.
„Vyrai, sako, ar galit palikti šitą konteineriuką? Vėliau jį paimti? Kas atsitiko? – klausiu. Pasirodo, vaikai netyčia su šiukšlėmis išmetė ir piniginę. O konteineris pilnut pilnutėlis. Tačiau ko nepasitaiko. Išpylėm šiukšles į šachtą ir palikom ją ieškoti. Grįžę po valandos viską sutvarkėm. Moters jau neberadom, greičiausiai surado, ko ieškojusi“, – viena iš laimingai pasibaigusių istorijų dalinasi vilnietis.
Antonas džiaugiasi, kad gyventojai šiais laikais tvarkingesni: mažiau šiukšlina, stengiasi daugiau rūšiuoti. Tačiau, kaip ir visur, pasitaiko įvairių žmonių.
„Žiūrėk, ištraukei konteinerį, dar nespėjai jo atgal įstatyti, o žmonės, net nepasižiūrėję, ar yra dėžė, jau meta šiukšles. Pastatai konteinerį atgal ir eini tvarkyti šachtos“, – pasakoja Antonas.
Pasitaiko ir atvejų, kai gyventojai įvairias statybines medžiagas, plytas meta į šachtą iš 10-12 aukšto. Taip konteineriuose pramušdami didžiausias skyles. Antonas prisipažįsta vis dar negalintis ramiai reaguoti į tokį atsainumą.
Paklaustas, ko reikėtų, norint dirbti šiukšliavežės vairuotoju, vyras ilgai negalvojęs atsako: „priprasti“.
Prie savo dienotvarkės, nepaisant to, kad ji prasideda 4 val. ryto, įpratęs Antonas vis dar spindinčiomis akimis gali pasakyti, kad myli savo darbą: „Kaip kitaip. Jei nemylėčiau savo darbo, tai ir nedirbčiau“.