5 Austrijos pamokos Lietuvai - miestai, pastatyti lyg vakar

Vilniuje viešėjęs Vienos universiteto profesorius Ulrichas Brandas yra sakęs, kad austrai pamišę dėl ekologijos ir tai nesunku pastebėti lankantis Austrijoje. Kalnų miesteliai išsiskiria stebėtina švara, tvarka ir harmonija, arba kaip kartą pajuokavo draugas „atrodo lyg jie būtų pastatyti vakar“. Tačiau tvarką gali rasti ne tik priemiesčiuose, Austrijos sostinė Viena taip pat turi įdomių gamtosauginių sprendimų, apie kuriuos ir būtų verta padiskutuoti.

Automobilis – per brangus miesto malonumas

Vasarą per atostogas keliaudami į Austrijos Alpes užsukome ir į sostinę Vieną. Ten praleidome dvi dienas ir kadangi atvažiavome su automobiliu bei vežėmės savo nuosavus dviračius, teko spręsti šių abiejų transporto priemonių laikymo bei naudojimo klausimus. Pirmas dalykas, kuris krito į akis dar planuojant kelionę, tai – kad automobilis miesto centruose yra „persona non grata“. Taigi, jeigu planuojate savo kelionę į Austriją automobiliu, pagalvokite apie tai dar kartą – ar tikrai norite turėti gyvą galvos skausmą? Jei vis dėlto toks keliavimo būdas jums patogiausias – būkite pasiruošę automobilį pastatyti už miesto ir toliau naudotis kitomis transporto priemonėmis – dviračiais, viešuoju transportu ar tiesiog nusiteikti kelionei pėsčiomis.

Vienoje pritaikytas įdomus sprendimas – leisti automobilį miesto centre pastatyti tik iki dviejų valandų, kitaip – gausite baudą. Siūlomas sprendimas – privatūs garažai (tokias paslaugas teikia viešbučiai, hosteliai, tačiau už tai plešia kaip reikiant). Pavyzdžiui, apsistoję visai šalia miesto garsiausių lankytinų objektų, už vieną parą automobilio stovėjimo specialioje aikštelėje buvome paprašyti susimokėti 22 eurus (apie 76 Lt) ir tai viešbučio darbuotojas tikino, kad mums taikoma nuolaida, nes visa kaina siektų 32 eurus (110 Lt). Nenorintiems mokėti tokių sumų yra alternatyva – statyti automobilį priemiesčio aikštelėje, kurioje para kainuoja 3 eurus ( apie 10 Lt). Tokių aikštelių yra nemažai, o ir suma visai patraukli. Tai ypač patogu, jeigu turite nuosavus dviračius, nes su jais Vienoje pasijusite tikrais karaliais.

Dviratis – kelių karalius

Vienoje keliai nėra platūs, dažniausiai dviejų juostų ir viena jų skirta tik taksi, autobusams bei dviračiams. Spendimas labai panašus į tą, kuris visai neseniai atsirado ir Vilniuje, bėda tik, kad dviračiams toje pačioje juostoje, deja, nebeliko vietos. O gaila, nes keliaujant būtent šia transporto priemone kasdien į darbą tenka jaustis „pelene“. Šaligatviu pagal kelių eismo taisykles dviratis neturėtų važiuoti, o kelyje net ir užėmęs jo pakraštėlį jautiesi lyg koks vagis, nes automobilių vairuotojams vis dar trūksta kultūros dviratį laikyti lygiaverčiu eismo dalyviu.

Kadangi Vilniuje dažnai į darbą keliauju dviračiu, galiu palyginti kaip automobilių vairuotojai reaguoja į dviratininkus pas mus, ir kaip Vienoje. Vilniuje yra tekę kelis kartus būti nustumtai automobilių į patį kelkraštį, nes jie nemato būtinybės apvažiuoti, ar bent jau sulėtinti greitį lenkdami. Autobusas kartą važiuodamas iš paskos nepasikuklino ir papypsinti, nors esu atsakinga dviratininkė ir tikrai laikausi visų taisyklių.

Vienoje ši situacija skiriasi kaip diena ir naktis – buvau labai nustebinta, kaip taksi, važiuodamas šalia, sulėtina greitį, o autobusas iš viso bijo lenkti ir važiuoja iš paskos. Žinoma, čia labai daug prisideda dviračio ženkliukas ant to pačio tako, nes jis suteikia aiškias teises man, kaip dviratininkei, važiuoti šalia ir nesijausti menkesnei. 

Taip pat keliuose karaliauja labai daug dviračių, todėl vairuotojai yra išmokę į juos reaguoti ir elgtis keliuose atsakingiau. Mes Vilniuje turime nemažai kelių su trimis juostomis, bet net ir viena jų važiuodamas su dviračiu nesijauti saugiai. Austrai savo ruožtu net ir siaurus kelius sugeba pritaikyti taip, kad jais galėtų važiuoti kuo daugiau skirtingų transporto priemonių ir visi jaustis patogiai.

Mano galva, tokios patirties tikrai vertėtų semtis iš austrų – juolab, kad pridėti dviračio ženkliuką ant A juostų ne taip ir sudėtinga. Žinoma, mums trūksta dviračių infrastruktūros – takelių, šaligatvių neišdaužytomis plytelėmis ir pan.,bet pradėti juk galima ir nuo smulkių dalykų, kurie daug nekainuoja, o poveikį daro. Pagaliau ir vairuotojams laikas mokytis važiuoti prie dviračių, nes jie yra kelių transporto ateities.

Šiukšliadėžių kalnuose tiesiog nėra

Dar vienas itin stebinęs atradimas Austrijoje – šiukšliadėžių nebuvimas nacionaliniame Hohe Tauern parke ir pačiose Alpėse. Nors Didysis Alpių kelias itin lankomas turistų iš viso pasaulio, šiukšliadėžes gali rasti tik prie kavinių ar apgyvendinimo namukų. Visos kitos stovėjimo aikštelės, poilsio zonos su suoliukais tokio daikto stokoja. Ir kas keisčiausia – aplink nėra šiukšlių. Galioja taisyklė – ką atsinešei su savimi, gali ir išsinešti. Jeigu valgai sumuštinius, likučius pasiimi kartu su savimi. Sukome galvą su draugu, kodėl gi pritaikyta tokia sistema ir priėjome tokią išvadą – šiose teritorijose įrengus šiukšliadėžes, jas turėtų kažkas nuolat ir prižiūrėti – tai brangu, todėl geriausia taikyti principą, kad tavo šiukšlės yra tik tavo. 

Žinoma, austrų sąmoningumo lygis aplinkosaugos klausimais labai aukštas, todėl jiems laikytis tokių dalykų, ko gero, savaime suprantama, tačiau juk į parką atkeliauja daugybė skirtingų kultūrų žmonių, kaip jie supranta, kad šiukšlinti nevalia? Man asmeniškai nekilo ranka palikti šiukšlių ten, kur visa savo didybe atsivėrusi gamta, manau, kad panašios mintys sukosi ir kitų turistų galvose – kaip gali šiukšlinti ten, kur tave supa kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai? Kita vertus, kai gerai pagalvoji, Austrija – brangi šalis ir į ją pigių pramogų ištroškę turistai neplūsta. Mums teko sutikti daug vyresnio amžiaus turistų, keliaujaučių su šiaurietiško ėjimo lazdomis bei šeimų su vaikais, jaunų keliautojų buvo dešimtys.

Didžiausiame gamtos draustinyje Europos Alpėse Hohe Tauern galima pasirinkti dešimtis skirtingų maršrutų pėsčiųjų takais, kurie driekiasi nuo kelių iki keliadešimt kilometrų. Visoje maršruto teritorijoje yra įrengta nemažai poilsio zonų su suolelais, staliukais, iš kalnų upelių bėgančio vandens kolonėlėmis ir jokių šiukšliadėžių, jokių paliktų stiklo duženų, kitų šiukšlių, kurių apstu Lietuvos pamiškėse ir kituose gražesniuose gamtos kampeliuose. Kažkaip nusvyra rankos aiškinant, kad šiukšlinti amoralu, nes panašu, kad jeigu žmogus nenori pats pasikeisti, niekas kitas nepadės.

Su keturkoju draugu - nors ir į ledo urvą

Šunys kita tema apie kurią vertą pakalbėti. Sakysite, o kaip tai susiję su gamtosauga? Man atrodo, kad galima rasti daug sąsajų. Lietuvoje keturkojai žmonių draugai dažnai kaltinami būtais ir nebūtais dalykais, agresyvumu, vaikų sukandžiojimu ir pan. Jiems sukariamos visos žmonių nuodėmės. Austrijoje galbūt taip pat atsiranda panašios problematikos temų, tačiau iš šalies stebint žmonių bendravimą su šunimis iškyla kur kas idiliškesnis vaizdelis.

Pavyzdžiui, mane atvirai stebino leidimas šunis vestis kone visur, kur koją gali kelti žmogus. Pavyzdžiui, Werfen miestelyje kalnų urvuose yra įsikūręs Ledo milžinų pasaulis (Eisriesenwelt), vieta, į kurią organizuojamos ekskursijos norintiems pamatyti, kaip atrodo natūraliai susiformavusi 30 m. aukščio ledo siena, labirintai iš ledo, sustingę kalnų upeliai, „stalaktitai ir stalagmitai“. Prie urvo kabo užrašas, kad ekskursijose gali dalyvauti ir šunys, tačiau dėl urve tvyrančio šalčio ir stačių laiptelių to daryti nerekomenduojama. Vis dėlto pati teisė yra graži iniciatyva. Urve šunų sutikti neteko ir abejoju, ar savininkams juos atsivedus, būtų leidžiama laikyti keturkojus be pavadžio, tačiau Didžiajame Aplių kelyje teko matyti ne vieną keturkojį žmogaus draugą, kuris laisvai lakstė ir niekam panikos nekėlė.

Lygiai taip pat šunis leidžiama atsivesti ir į nacionalinį Hohe Tauern parką, ten dalyje maršruto atkarpų kabo įspėjamosios lentelės, kad šunis reikia prisirišti, tačiau kitose atkarpose tokio reikalavimo nėra, todėl, pavyzdžiui, slėniuose ar pievose jiems leidžiama lakstyti kiek tik širdis geidžia. Žinoma, parke kabo ir kitokio pobūdžio lentelės, primenančios, kad šunų „dovanėles“ būtina susirinkti. 

Panašu, kad šio reikalavimo laikomasi, nes mums žygiuojant parku teko įveikti ne vieną kilometrą, sutikti keletą šunų su savininkais, tačiau jokių ekskrementų aplink nesimėtė. Ir žinoma, dar vienas akivaizdus faktas – neteko sutikti nė vieno šuns su antsnukiu, tačiau net ir palaidi lankstantys šunys stebėtinai klusniai klausė savo šeimininkų, kas sufleruoja išvadą, jog šunis austrai dresuoja.

Austriški šiukšlių rūšiavimo ypatumai

Nors anksčiau tekste minėjau, kad kalnuose pasigedau šiukšliadėžių ir šis atradimas buvo netikėtas, Vienoje teko atkreipti dėmesį, kad šiukšliadėžių netrūksta, nors atvirų buitinių konteinerių su kyšančiu pūvančių atliekų kvapu taip ir neteko užfiksuoti. Kas man patiko jų šiukšlių rūšiavimo ypatumuose – tai lentelės, skelbiančios ko prie atliekų konteinerių mesti nevalia. Ko gero, ne vienam lietuviui, gyvenančiam daugiabučiuose, nėra svetimas vaizdas, kad prie konteinerių iš po žiemos, ar prasidedant rudeniui atsiranda vis daugiau buitinių rakandų – senų čiužinių, baigiančių savo gyvenimą fotelių, komodų, padangų ir dar devynios galybės kitų neatpažįstamai sudėvėtų daiktų. Jiems lyg ir ne vieta prie buitinių konteinerių, bet kaip juokaujama „kas neparašyta, nedraudžiama“ galioja daugelyje gyvenimo sričių.

Štai Austrijoje prie konteinerių radau lentelę su aiškiu draudimu prie jų palikti seną buitinę techniką, padangas ir kitus netinkamus rūšiavimui objektus. Nežinau, kaip veikia toks draudimas ir, ar jo nepaisius, gali nusipelnyti baudos, bet apgriozdintų aikštelių matyti neteko. Ko gero, lentelių galia ne tokia ir menka.

Tiesa, dar vienas įdomus atradimas – prie Didžiojo Alpių kelio teko aptikti specialias šiukšliadėžes nuorūkoms. Irgi įdomus sprendimas kovoti su rūkaliais.

Vietoje pabaigos

Suprantu, kad Lietuva ne Austrija ir kad pokyčiams reikia laiko, bet labai norėčiau, kad diskusijos šia tema įkvėptų dalį žmonių susitvarkyti bent jau savo kieme. O galbūt kai kuriems, perskaičius mano mintis, kils dar daugybė idėjų, kaip mažais paprastais dalykais galime prisidėti prie mūsų gamtos saugojimo – juk kaip sakoma visada reikia pradėti nuo savęs. Kad ir kokie mažmožiai tai bebūtų: dažnesnis dulkių nušluostymas nuo dviračio, atsisakymas automobilio bent savaitgaliais ar tiesiog žmogiškas elgesys su savo keturkoju augintiniu.