Lietuvių požiūris į būstą gerokai skiriasi nuo kitų šalių praktikos. Lietuviai būstą labai sureikšmina, nori jį paversti savo paties atspindžiu. Kitose šalyse į tai žiūrima paprasčiau – būstas dažniau ne perkamas, o išsinuomojamas, būna kuklus, daugiau kreipiama dėmesio į ekologiškumą. Tokias mintis išsakė architektas Algirdas Kaušpėdas dalyvaudamas GRYNAS.lt konferencijoje.
„Lietuviai labai sureikšmina savo būstą. Kartais net personifikuoja jį, norima būstu išreikšti save, lyg tai būtų tavo paties atspindys. Psichologai sako, kad tai padidinto saugumo poreikis. 90 proc. lietuvių nori nuosavo būsto, kai užsienyje šis rodiklis svyruoja apie 50 proc.“, - sakė A. Kaušpėdas.
Anot architekto, tokiam lietuvių pasirinkimui įtakos turi ir mūsų nedidelis šalies plotas, gyventojų skaičius, maža vidinė migracija. Didelėse šalyse į būstą žiūrima laikiniau.
„Esu daug dirbęs Norvegijoje. Ten butai, namai kuklesni, nes neteikiama tiek daug reikšmės būstui. Ten subalansuojami įvairūs poreikiai: būstas, išsilavinimas, kelionės, vaikų išsilavinimas, hobiai ir t.t. Norvegai plačiau išskirsto savo finansinius išteklius ir būstas neatima tokios didelės dalies šeimos biudžeto, kaip pas mus“, - konferencijoje, atsakinėdamas į skaitytojų klausimus, pasakojo architektas.
Jo nuomone, Lietuvoje galima pamatyti ir geros namų statymo praktikos pavyzdžių, kai vystytojai, atsakingai žiūri į savo verslą, prisiima tam tikrą lyderystę. Tačiau žinoma išlieka ir blogos praktikos atvejų: „Galbūt dar ne visus pamokė ir krizė. Dar yra tokių, kurie nori tik pasipinigauti, bet jų kur kas mažiau nei buvo prieš krizę“.
Atskirties laikai – praėjo
Vienam GRYNAS.lt skaitytojui domintis, ar Lietuvoje vis dar yra labai didelių namų (iki 600 kv. m.) poreikis, A. Kaušpėdas teigė, kad tokios kvadratūros namai gal ką nors ir domina, tačiau nėra statomi. Tai lemia kelios priežastys.
„Tokia kvadratūra reiškia labai didelius aptarnavimo mokesčius ir netgi didelę socialinę atskirtį. Gal koks verslininkas ir nori gyventi taip atskirai, nenorėdamas naudotis infrastruktūra: biblioteka, transportu ir t.t. Viskas turėtų būti tame pastate“, - aiškino žinomas architektas.
Jis patikino, kad atskirties laikai jau praėjo, šių laikų moto tampa bendravimas. Dideli namai, architekto nuomone, kartu prieštarauja ir darnių namų idėjoms.
„Darna dažnai maišoma su tvarumu. Darna (angl. harmony) yra aukščiausia gyvenimo kokybė. Tačiau darnumą palaiko tvarumas (angl. sustainability) - tai tam tikrų produktų kokybė, gyvybingumas. Visa tai kyla iš integralumo, sinergijos. Galime įsivaizduoti medį: šaknys - integralumas, kamienas - tvarumas, vainikas - darna. Kuo stipresnės šaknys, tuo storesnis kamienas, kuris gali išlaikyti platų vainiką ir vaisius, kurių mes ir siekiame.
Kai kalbame apie ekologiją, nesuvokiame, kad tai tik tik viena iš tvarumo dimensijų. Yra trys tvarumo dimensijos: ekologinė, ekonominė ir socialinė. Pats tvarumas dar nereiškia, kad projektas ar produktas yra darnus, jis dar turi atitikti kontekstą, būti kontekstualus, draugiškas. Čia jau prasideda pakantumo, tolerancijos, kultūros dalykai“, - aiškino A. Kaušpėdas. Jis taip pat pridūrė, kad nei į ekologiją, nei ekonomiką kultūros neįrašysi. Darna atsiranda tuomet, kai rodome toleranciją kaimynams, aplinkai, kai geriname šias aplinkas.
Palaiko statybų miškuose idėją
Skaitytojai architekto taip pat klausė, kaip jis vertina statybas miške. A. Kaušpėdas teigė tam pritariantis ir svarstė, jog jos nebūtų vykdomos masiškai.
„Iš tiesų buvo parengti visi įstatymai leidžiantys miško savininkams pasistatyti miško valdose būstus, bet Prezidentė vetavo įstatymą. Aš manau, kad tai buvo klaida. Nebus jokio namų statymo miškuose masiškumo. Jeigu atsirastų daugiau žmonių, kurie apsigyventų miškuose, ten augintų savo vaikus, rūpintųsi tais miškai, tai nuo to mūsų tautos „kokybė“ tik augtų“, - dėstė architektas. Anot A. Kaušpėdo, būstai miškuose turėtų būti pasyvūs, autonomiški, energetiškai efektyvūs, o pagrindiniu kuru pasirenkamos malkos.