GRYNAS.lt kalbina A. Mitrulevičių energetikos plėtros ir su tuo susijusiais gamtos apsaugos klausimais.
- Pirmiausia - kaip Jūs manote: ar energetikos plėtra ir gamta suderinami dalykai?
- Energetikos plėtros ir energetinės nepriklausomybės klausimai - vieni svarbiausių Lietuvai strategiškai. Tačiau kiekviena žmogaus veikla tam tikru mastu atsiliepia aplinkai, todėl energetikos plėtra ir aplinkos apsauga yra neabejotinai susijusios sritys. Be abejo, šiuos klausimus galima sėkmingai derinti, tačiau, įgyvendinant stambius energetikos projektus, reikia ne tik surasti didžiulius finansinius išteklius, bet ir jų įvertinti poveikį aplinkai.
Gerai pažindamas Lietuvos gamtą ir žmones, manau, kad energetikos plėtra ir gamtos, aplinkos išsaugojimas gali būti suderinami dalykai tik niekad negalima priimti skubotų sprendimų.
- Jūsų požiūris į svarbiausius Seime svarstomus klausimus energetikos srityje?
- Aš visada palaikiau integracijos į Europos elektros energetikos sistemų, Lietuvos – Lenkijos, Lietuvos – Švedijos elektros jungčių projektus. Būtinas ir suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje, kurio statybą aš taip pat palaikau. Ar reikalinga Lietuvai atominė elektrinė? Kaip žinia, švariausia energijos rūšimi iki šiol laikoma branduolinė energija, tačiau mes gal būt pernelyg akcentuojame atominės elektrinės svarbą. Juk atominės elektrinės statyba - brangi, o ji gamins tik pusę Lietuvai reikalingos elektros energijos.
Į skalūninių dujų gavybą taip pat, kol neatlikti reikiami tyrimai, žiūriu rezervuotai. Pirmiausia, reikia išmokti semtis darnos iš gamtos ir ieškoti galimybių, kuo labiau padidinti energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
- Vadinasi, esate atsinaujinančių energijos šaltinių šalininkas?
- Taip mano didelė dalis Lietuvos žmonių - šilumos energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių plėtra yra strateginis valstybės tikslas. Kaip rodo patirtis, šilumos gamyba naudojant biokurą jau tampa perpus mažesnė negu naudojant gamtines dujas - neatsitiktinai Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, už kurį aš taip pat balsavau, numatyta, kad iki 2020 m. Lietuvoje elektros energijos gavybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių sudarytų ne mažiau kaip 20 proc., o bendra iš atsinaujinančių šaltinių pagamintos energijos dalis sudarytų iki 23 proc. Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą skatina ir ES teisės aktai.
Iškastinio kuro atsargos pasaulyje ribotos, o jo kaina neprognozuojama ir manoma, kad ateityje tik augs. Jau ir dabar energijos gamybos kaštai naudojant biokurą beveik perpus mažesni, nei deginant gamtines dujas. Tai rodo, kad atsinaujinanti energetika yra pakankamai konkurencinga ir pirmenybę reikia teikti vietinių ir atsinaujinančių išteklių naudojimui.
- Kokius atsinaujinančius energijos šaltinius laikote svarbiausiais?
- Pirmiausia, būtina pagal galimybes išnaudoti vandens, vėjo, saulės energiją. Prisiminkime paprasčiausius mūsų tėvų ūkiškumo pavyzdžius. Ant kiekvieno upelio buvo vandens malūnai prie jų raibuliavę vandens tvenkiniai. Ant kiekvienos aukštumos stovėjo vėjo malūnai, kurie ir ūkinę naudą teikė, ir kraštovaizdį praturtindavo, ir niekas nepyko, esą jie paukščius baido ar triukšmą kelia...
Nežinau šiandien pas mus tai primiršta ar tiesiog užleista, tuo tarpu pažvelkime į Marijampolės kaimynus – Suvalkų kraštą Lenkijoje. Ten, kur tęsiasi Lietuvoje prasidėjusi Sūduvos aukštuma, ant kalvų kalvelių ramiai vienas netoli kito sukasi vėjo generatoriai ir niekam nekelia jokių problemų. Tik tokiu būdu pagamintos elektros energijos supirkimo kainos turėtų būti adekvačios.
- O kaip dėl miškų?
- Taip, malkos ir miško ruošos atliekos, be abejo, išlieka svarbiausias, atsinaujinančių energijos išteklių šaltinis. Aš visada buvau ir būsiu už tai, kad miškai būtų tvarkomis kompleksiškai, planingai ir jų teikiama nauda visuomenei būtų kuo didesnė. Tinkamai derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus ir racionaliai įvertinus miškų eksploatavimo galimybes, iš miško, nepakenkiant aplinkai, galima išgauti didžiulius energijos resursus.
Suprantama, tai didžiąja dalimi užtikrina valstybinė miško nuosavybė, tačiau kartu reikia jautriai žiūrėti ir į privačių miškų savininkų reikalus - juk privatūs miškai šiuo metu sudaro apie 40 proc. Lietuvos miškų. Todėl aš palaikau Medžioklės įstatymo pataisas, nes žmogus turi jaustis šeimininku savo valdose. Iš dalies ir dėl to, svarstant Miškų įstatymo pataisas, balsavau už teisę atstatyti buvusias sodybas privačioje miško žemėje. Žmogui negalima atimti galimybės gyventi savame miške, semtis darnos iš gamtos ir savo reikmėms naudoti vietinius atsinaujinančius maisto ir energijos šaltinius.
- Jūs daug metų dirbote žemės ūkio srityje...
- Taip, čia yra daug neišnaudotų galimybių. Pirmiausia, žemės ūkio gamybos atliekų panaudojimas biodujų gamybai. Kaip žinia, žemės ūkio, ypač gyvulininkystės ir paukštininkystės, įmonėse susidaro organinių atliekų kiekiai, kurie gali būti panaudoti energijai išgauti. Žemės ūkio gamybos atliekų utilizavimui skirtos biodujų jėgainės duoda trigubą naudą, nes gaminant biodujas, naudojamas energijai gaminti, radikaliai sumažinama ne tik oro, bet ir dirvožemio tarša, todėl daugelyje šalių jau seniai tokios jėgainės statomos. Tačiau biodujų supirkimo į gamtinių dujų tinklus kaina negali būti mažesnė nei gamtinių dujų pirkimo kaina, mokama dujų perdavimo ir skirstymo sistemų operatorių gamtinių dujų tiekėjams, atsižvelgiant į biodujų energetinę vertę.
Taip pat reikėtų skatinti ir šiaudų kūrenimą gyvenamųjų namų katilinėse, nes dabar didžioji dalis mūsų laukuose išaugintų šiaudų be naudos trūnija palaukėse. Kitas svarbus klausimas - žemės ūkio produkcijos naudojimas biodegalų gamybai – jau šiuo metu esančios gamyklos Klaipėdoje, Šilalėje, Mažeikiuose, Pasvalyje, Obeliuose ir kt. gali pagaminti apie 20 proc. transportui reikalingo kuro.
- Ir vis tik kas svarbiausia?
- Dar kartą galiu pasakyti, kad energetikos plėtra ir aplinkos apsauga yra suderinami dalykai. Svarbiausia - ūkiškas požiūris į savo šalies turtą, į materialinius ir darbo jėgos išteklius. Vienas neūkiškumo pavyzdžių - apleistos nenašios žemės. Juk tai galėtų būti didžiulis rezervas greitai augančių energetinių augalų auginimui - Lietuvoje tokių žemių yra per tris šimtus tūkstančių hektarų.
Ūkiško požiūrio trūksta ir šilumos ūkyje. Šilumos kainos mažinimas pirmiausia prasideda nuo gyvenamojo namo, todėl turi būti aktyviai vykdoma namų renovacijos programa, tvarkomos šiluminės trasos. Tiesa, yra jau nemažai savivaldybių, kuriose plačiai naudojamas biokuras. Tai sveikintina. Tačiau ne visose savivaldybėse vienodos galimybės apsirūpinti biokuru ir jį naudoti, yra neaiškumų dėl Šilumos ūkio įstatymo įgyvendinimo.
Dar daug neišnaudotų galimybių sumažinti šildymo kaštus, t. y., padidinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą. Juk kiekviena sutaupyta kalorija – tai pagalba gamtai, pagalba mus supančiai aplinkai.