Albina Nedzinskienė: Žuvinto rezervate su vyru praleidome gražiausius gyvenimo metus

Vy­tau­tas Ne­dzins­kas Žu­vin­to re­zer­va­tui va­do­va­vo be­veik 40 me­tų. Iki pat ne­ti­kė­tos mir­ties 2002-ųjų va­sa­rio 7-ąją. Ji gam­tos moks­lų dak­ta­rą ir ra­šy­to­ją už­klu­po pa­čia­me Žu­vin­te. V.Ne­dzins­kas apie Žu­vin­tą, jo gam­tą ir paukš­čius yra pa­ra­šęs aš­tuo­nias kny­gas, spau­do­je pa­skel­bęs dau­giau kaip 1 tūkst. straips­nių gam­tos ap­sau­gos, kraš­to­vaiz­džio for­ma­vi­mo, eko­lo­gi­nio auk­lė­ji­mo te­mo­mis, taip pat apie 80 moks­li­nių straips­nių. Yra ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 5 laips­nio or­di­nu, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja, iš­rink­tas Dzū­ki­jos kraš­to Me­tų žmo­gu­mi, po mir­ties jam su­teik­tas Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das. Žu­vin­to re­zer­va­tui mi­nint 75-erių me­tų ju­bi­lie­jų, kal­bi­na­me V.Ne­dzins­ko žmo­ną, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ją Al­bi­ną Nedzinskienė.

– Pir­miau­sia sa­ky­ki­te, kuo da­bar už­si­i­ma­te, kur gy­ve­na­te, ar daž­nai at­vyks­ta­te į Aly­tų, ką vei­kia Jū­sų vai­kai?

– Da­bar aš gy­ve­nu Vil­niu­je, prie Pa­vil­nių re­gio­ni­nio par­ko. Dir­bu vie­no­je Vil­niaus pro­gim­na­zi­jo­je. Sū­nūs Da­rius ir Ša­rū­nas gy­ve­na ir dir­ba Vil­niu­je pa­gal spe­cia­ly­bes. Anū­kai jau lan­ko mo­kyk­las, ge­rai mo­ko­si. Į Aly­tų va­sa­rą at­va­žiuo­ju daž­niau, o žie­mą – tik vy­ro žū­ties die­ną. Ap­lan­kau ka­pus, gi­mi­nes kai­me, drau­ges.

– Kiek ži­nau, Jūs daž­nai at­vyk­da­vo­te į re­zer­va­tą – bu­vu­sią vy­ro dar­bo­vie­tę. Ko­kį pir­mą įspū­dį pa­li­ko šis gam­tos re­zer­va­tas, kaip jis kei­tė­si?

– Žu­vin­to re­zer­va­te pra­lei­do­me vi­sas va­sa­ras, pa­čius gra­žiau­sius gy­ve­ni­mo me­tus. Vai­kams pa­tik­da­vo Žu­vin­te, o Vy­tau­tui ne­rei­kė­da­vo va­ži­nė­ti. Dau­giau lai­ko ga­lė­da­vo skir­ti pa­grin­di­niam dar­bui – kū­ry­bai ir šei­mai.

Į Žu­vin­tą at­vy­kau 1967 me­tų lie­pos pa­bai­go­je. Ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas bu­vo ma­žas pa­pras­tas na­me­lis to­liau nuo eže­ro. Na­me ne­bu­vo jo­kių pa­to­gu­mų. Bu­vo sun­ku, bet jau­nys­tė­je nu­ga­lė­jo­me vi­sas ne­gan­das. Gy­ven­ti ten ne­no­rė­jau. Žu­vin­to eže­ras man pa­si­ro­dė ne­pa­trauk­lus, pa­ly­gin­ti su Du­sia ar Me­te­liu.

Pa­si­li­kau gy­ven­ti ir dirb­ti Aly­tu­je. Vy­tau­tui tek­da­vo va­ži­nė­ti į dar­bą įvai­riau­siu trans­por­tu.

Po ke­le­rių me­tų pa­sta­tė nau­ją ad­mi­nist­ra­ci­nį pa­sta­tą. Čia gy­ve­ni­mas vir­te vi­rė. Va­sa­rą prak­ti­ką at­lik­da­vo Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to stu­den­tai – bio­lo­gai, jau­nie­ji gam­ti­nin­kai. Pri­si­me­nu, bu­vo at­vy­ku­si stu­den­tų gru­pė net iš Ar­mė­ni­jos. At­vyk­da­vo ir tuo­me­ti­nio Eko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Van­dens eko­sis­te­mų sky­riaus Hid­ro­bion­tų eko­lo­gi­jos ir fi­zio­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jos dar­buo­to­jų gru­pė. Jie ty­ri­nė­da­vo Žu­vin­to eže­ro žu­vis.

– Su kuo daž­niau­siai ben­dra­vo­te at­vy­ku­si į re­zer­va­tą, gal Jus čia vy­ras su­pa­žin­din­da­vo su gar­siais to me­to žmo­nė­mis?

– Aš žie­mą re­zer­va­te bū­da­vau la­bai re­tai, nes dar­bas, vai­kai, na­mai – ne­lik­da­vo lai­ko. At­va­žia­vus ben­drau­da­vau su kai­my­nais, Vy­tau­to ben­dra­dar­biais: Da­nu­te Ba­ra­vy­kie­ne, Arū­nu Pra­nai­čiu, Gin­ta­ru Baub­liu, Se­le­mo­nu Pal­ta­na­vi­čiu­mi ir ki­tais. Ben­drau­da­vau ir su stu­den­tų gru­pių va­do­vais: Ona Pe­čiu­lie­ne, am­ži­ną atil­sį Ire­na Šar­ki­nie­ne. Daug iš jų pa­si­mo­kiau, pra­dė­jau su­pras­ti, ką vei­kia gam­to­je bio­lo­gai, ko­kie rū­pes­čiai juos sle­gia, ko­kius la­bo­ra­to­ri­nius ty­ri­mus at­lie­ka.

Ypač ma­lo­nu ir įdo­mu bū­da­vo ben­drau­ti su tuo­me­ti­nio Zo­o­lo­gi­jos ir pa­ra­zi­to­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­li­nin­ke am­ži­ną atil­sį Dzid­ra Rai­šy­te. Ji ty­ri­nė­jo paukš­čių pa­ra­zi­tus. Gal­būt dar­bo die­no­mis į re­zer­va­tą at­vyk­da­vo gar­sių to me­to žmo­nių, bet aš gy­ve­nau ir dir­bau Aly­tu­je, tai ne­tek­da­vo jų su­si­tik­ti.

Tie­sa, pa­si­tai­kius pro­gai Vy­tau­tas ma­ne su­pa­žin­di­no su Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku Ka­zi­mie­ru Gi­niū­nu. Čia te­ko pa­ben­drau­ti su am­ži­ną atil­sį mon­sin­jo­ru Ka­zi­mie­ru Va­si­liaus­ku bei vys­ku­pu Juo­zu Že­mai­čiu. Apie Vy­tau­to mo­ky­to­ją am­ži­ną atil­sį Vik­to­rą Ber­gą, gam­to­sau­gi­nin­ką, pir­mą­jį Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to prie bu­vu­sios Mi­nist­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­ką, gir­dė­da­vau iš jo pa­sa­ko­ji­mų. Pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko ma­ty­ti Žu­vin­te ne­te­ko.

– Ką Vy­tau­tui reiš­kė bū­ti re­zer­va­to di­rek­to­riu­mi, kiek lai­ko jis čia pra­leis­da­vo?

– Vy­tau­tui Žu­vin­tas bu­vo ant­rie­ji na­mai. Jis re­zer­va­te pra­leis­da­vo daug lai­ko. Va­žiuo­da­vo į dar­bą ir šeš­ta­die­niais, ir sek­ma­die­niais. Pa­klaus­tas, ko­dėl ten va­žiuo­ja ir po­il­sio die­no­mis, at­sa­ky­da­vo trum­pai: gam­to­je iš­ei­gi­nių nė­ra. Jam rū­pė­jo tvar­ka re­zer­va­te, moks­li­niai dar­bai, eko­lo­gi­nis švie­ti­mas. Kiek­vie­ną die­ną su gar­baus am­žiaus ei­gu­liais pats ir­kluo­da­mas plauk­da­vo į eže­rą žie­duo­ti paukš­čių.

Paukš­čius žie­duo­da­vo ne tik Žu­vin­te, bet ir Žal­ty­ty­je, Obe­li­jo­je, Aly­taus Gul­by­nė­je. Jam di­džiau­sias džiaugs­mas bu­vo su­žie­duo­ti gul­bes gim­to­jo mies­to pa­šo­nė­je.

– Vy­tau­tas Ne­dzins­kas bu­vo ge­rai ži­no­mas kaip ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas. Kas bu­vo jo įkvė­pi­mo šal­ti­nis, gal pa­dė­jo­te jam ra­šy­ti, re­da­guo­ti straips­nius ar kny­gas?

– Vy­tau­tas la­bai tvar­kin­gai ra­šė gam­tos die­no­raš­tį. Ja­me už­fik­suo­da­vo vis­ką, ką tik pa­ste­bė­da­vo gam­to­je. Ma­nau, kad jis tu­rė­jo pri­gim­ti­nę Die­vo do­va­ną – kur­ti, ra­šy­ti. Įkvė­pi­mo šal­ti­nis – jo mėgs­ta­mas dar­bas, šei­ma. La­bai daž­nai pa­pra­šy­da­vo per­skai­ty­ti straips­nius, ruo­šia­mus spau­dai ar kny­goms. Kar­tais klaus­da­vo, kaip skam­bė­tų vie­nas ar ki­tas žo­dis sa­ki­ny­je. Aiš­ku, bu­vau pa­gal­bi­nin­kė ir pa­ta­rė­ja. La­bai in­ten­sy­viai ra­šy­da­vo, kai bū­da­vo ne­ma­lo­nu­mų dar­be, o jų pa­si­tai­ky­da­vo ne­ma­žai.

Kū­ry­ba jį guo­dė, ra­mi­no, su­teik­da­vo stip­ry­bės ne­pa­lūž­ti. Vy­tau­tas sa­vo straips­niais, kal­bo­mis apie gam­tą te­le­vi­zi­jo­je Žu­vin­to re­zer­va­tą iš­po­pu­lia­ri­no vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Eks­kur­san­tų ne­trūk­da­vo ir sa­vait­ga­liais. Tai bu­vo įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ir spe­cia­ly­bių žmo­nės. Ne­ga­liu už­mirš­ti vie­no tu­ris­to, at­ro­do, iš Že­mai­ti­jos. Jis sa­kė, kad at­va­žia­vo į Žu­vin­tą pa­žiū­rė­ti, kaip iš ar­ti at­ro­do šis gam­tos my­lė­to­jas. Gal­vo­jo, pa­ma­tys dar vy­res­nį už sa­ve, su ži­la barz­da vy­rą, o iš­vy­do jau­ną, trykš­tan­tį ener­gi­ja, ge­ru žvilgs­niu vy­rą. Vy­tau­to straips­niais apie gam­tą do­mė­jo­si daug Lie­tu­vos žmo­nių.

Po lai­do­tu­vių pa­skam­bi­no ne­pa­žįs­ta­mas skulp­to­rius, ku­ris Vy­tau­tą pa­ži­no­jo tik iš spau­dos. Džiau­giuo­si, tai bu­vo vil­nie­tis skulp­to­rius Jo­nas Va­si­le­vi­čius. Jis pa­si­siū­lė pa­dė­ti pa­sta­ty­ti pa­min­klą. Ap­va­žia­vo­me vi­sas Vil­niaus ka­pi­nes, rin­ko­me mo­de­lius. Esu dė­kin­ga jam už nuo­šir­du­mą ir žmo­giš­ką pa­gal­bą.

– Bu­vęs re­zer­va­to di­rek­to­rius la­bai my­lė­jo gul­bes, net bū­si­mo gam­tos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja su­si­ju­si su šiais paukš­čiais. Gal pa­ste­bė­jo­te, kaip jis ste­bė­jo šiuos paukš­čius, gal­būt pri­si­me­na­te su jais su­si­ju­sį ko­kį įsi­min­ti­ną nu­ti­ki­mą? Su kuo Jums aso­ci­juo­ja­si gul­bė?

– Taip, jis my­lė­jo vi­sus paukš­čius, bet gul­bes iš­skir­ti­nai. Pri­si­me­nu tik tiek, kad pa­si­žy­mė­da­vo liz­dus, sek­da­vo gul­bių at­si­ra­di­mą nuo liz­do, skai­čiuo­da­vo ir ma­tuo­da­vo kiau­ši­nius. Steng­da­vo­si pa­tik­rin­ti liz­dus to­mis pa­čio­mis va­lan­do­mis. Fik­sa­vo, ka­da pa­dė­ti kiau­ši­niai, ka­da pra­dė­jo skil­ti, ka­da iš­si­ri­to gul­biu­kai. Tek­da­vo pa­dė­ti iš­ma­tuo­ti gul­bių spar­nų, kiek­vie­nos plunks­nos il­gį, plo­tį.

Ge­rai pri­si­me­nu, kai ties Gre­be­le pra­dė­jo ste­bė­ti pe­rin­čią gul­bę. Tuo­met dar gy­ve­no­me se­na­me pa­sta­te Žu­vin­tų kai­me ant kal­niu­ko. Kiek jis ner­vi­no­si, ste­bė­jo iš bal­ko­no ir bi­jo­jo, kad gul­bė pa­liks liz­dą, ne­iš­pe­rės gul­biu­kų. Tai tę­sė­si gal sa­vai­tę. Ta­da aš jam pa­siū­liau tūp­ti vie­toj gul­bių. Vy­tau­tas ne­su­py­ko – abu pa­si­juo­kė­me. Bet jis nu­sta­tė, kiek lai­ko pe­ri pa­te­lė, kiek pa­ti­nas, ko­kiu pe­ri­odiš­ku­mu var­to dė­tį. Vis­kas bai­gė­si ge­rai – gul­bė gul­biu­kus iš­pe­rė­jo.

Gul­bė – aki­na­mai bal­tas, grakš­tus, iš­di­dus ir ele­gan­tiš­kas van­de­nų paukš­tis. Jos pa­pras­tas ir na­tū­ra­lus gro­žis man pri­me­na mei­lę, tau­ru­mą, gė­rį ir ki­tus nuo­sta­bius jaus­mus tarp žmo­nių. Vi­sa­da pri­me­na Vy­tau­to moks­li­nę, pa­žin­ti­nę ir jo kū­ry­bi­nę veik­lą Žu­vin­to eže­re. O aso­ci­juo­ja­si su Žu­vin­te gy­ve­nu­sio­mis gul­bė­mis gies­mi­nin­kė­mis Žu­ža ir Ru­ža. Taip Vy­tau­tas bu­vo pa­va­di­nęs dvi gul­bes, ku­rios džiu­gin­da­vo mus ir tu­ris­tus.

– Ma­žai ką mir­tis už­klum­pa dar­bo­vie­tė­je. Jū­sų vy­rą pa­si­glem­žė nu­my­lė­tas Žu­vin­to eže­ras. Kad ir la­bai skau­du pri­si­min­ti, sa­ky­ki­te, kaip su­ti­ko­te šią ži­nią ir kas pa­dė­jo iš­gy­ven­ti skau­džią ne­tek­tį?

– Ne­la­bai no­rė­čiau šia te­ma kal­bė­ti, bet ke­le­tą sa­ki­nių pa­sa­ky­siu. Tą die­ną nuo pat ry­to bu­vo apė­męs ne­ri­mas, bet vis vi­jau juo­das min­tis. Ši ži­nia ma­ne per­smel­kė kaip žai­bas iš gied­ro dan­gaus. Ne­no­riu pri­si­min­ti...

Po lai­do­tu­vių drau­gų gre­tos iš­re­tė­jo, li­ko tik ar­ti­miau­sie­ji. Iš­gy­ven­ti skau­džią ne­tek­tį pa­dė­jo vai­kai su šei­mo­mis, ar­ti­miau­si gi­mi­nės, drau­gės Ele­na Užu­sie­nie­nė ir am­ži­ną atil­sį Sta­sė Ne­dzins­kie­nė. La­bai džiau­giuo­si, kad tu­rė­jau ir dar tu­riu dar­bą. Dar­bas ir tik dar­bas ge­riau­sias gy­dy­to­jas, ku­ris pa­de­da ati­trūk­ti nuo pra­ei­ties, šiek tiek nu­rim­ti.

– Ar po vy­ro mir­ties te­ko bū­ti re­zer­va­te, gal ko­kių po­ky­čių ja­me pa­ste­bė­jo­te?

– Re­zer­va­te bu­vau vie­ną kar­tą prieš po­rą me­tų su sū­naus Ša­rū­no šei­ma. Gal bū­čiau nu­va­žia­vu­si į re­zer­va­to 65-me­čio mi­nė­ji­mą, bet nie­kas ne­kvie­tė. Čia tik smul­kme­nos.

Nuo Vy­tau­to va­do­va­vi­mo lai­kų vi­siš­kai ne­pa­si­kei­tęs ad­mi­nist­ra­ci­nia­me pa­sta­te vei­kian­tis mu­zie­jus. Iš iš­orės pa­ste­bė­jau, kad re­zer­va­to ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas at­nau­jin­tas, tam­siai pil­kos spal­vos, nau­jas til­te­lis į pa­e­že­rę. Iš bal­ko­no pro žiū­ro­nus ma­tė­si kar­vės, ko anks­čiau ne­leis­da­vo įsta­ty­mai. Gy­ve­ni­mas ju­da, vis­kas kei­čia­si.