Žmonių išradingumas stebina bei priverčia žavėtis. GRYNAS.lt skaitytoja Jurgita Noreikienė atsiuntė savo nertų statulėlių - personažų kolekciją: Velykų zuikelį, šunelį Čiotkių, Šermukšnių tetulę, Kalėdų katiną Širduką.
Visi jie pagaminti naudojant įvairias senas medžiagas: siūlus ir jų likučius (galima kokį nors seną megztuką išardyti), senus švarius skudurus (geriau trikotažiniai), nereikalingą kartoninę dėžutę, dažų likučius (guašas ir akvarelė), karoliukus, sagas, spalvotas servetėles, blizgučius, džiovintus augalus, atsibodusį nagų laką ir daug kitų smulkmenų, kurias paprastai išmetame, taip pat vielą ir lipalą.
Kyla klausimas, kodėl šios nertos figūrėlės vadinamos statulėlėmis? Į jį atsako pati darbų autorė ir pateikia išsamų aprašą.
„Pirmiausia nuneriame kokį nors sugalvotą veikėją. Kaip pagrindą naudojame iš kartono iškirptą reikiamos formos dalį (kad pagrindas būtų lygus ir statulėlė tiesiai stovėtų), prikemšame ją senų skudurų“, – kaip pagaminti pačią figūrėlę, pasakoja J. Noreikienė.
Kiekviena jų turi įgauti savo pavidalą – tam reikia įvairių papildomų detalių.
„Iš apnertos vielutės galima išraizgyti ilgą uodegą ir panaudoti ją kuriant katiną arba išlankstyti ausis, jei kuriate zuikį ar šunelį. Akis paprastai atstoja iš senų drabužių iškirptos sagos ar spaudės. Tada turimą dirbinį galima kiek išformuoti, išriesti. Tiesa, jei norite nertą figūrėlę išsiuvinėti, dabar pats laikas tai padaryti, nes vėliau bus neįmanoma, – sako skaitytoja ir pereina prie paskutinio etapo, kai nerta figūrėlė paverčiama statulėle. – Susikurtąjį personažą ištepame lipalo ir vandens skiediniu (galima ir kokių nors dažų įmaišyti). Išdžiuvusią ir sukietėjusią statulėlę galima dažyti, lakuoti, kuo nors apklijuoti, papuošti – tai jau fantazijos reikalas. Po visų apdailų aš dar kartą viską ištepu lipalu, kad gaminys tikrai taptų tvirtas. Taip darbai tampa statulėlėmis, nors atrodo kaip nerti žaislai.“