Rietavo miškų urėdija prisiima visą atsakomybę už tai, kad į jos teritorijoje esančią, lankytojams miškininkų aptvertą ir patogiai sutvarkytą spėjamą Lopaičių šventvietę žmonės plūsta iš visos Lietuvos, o neretai atsiveža ir savo svečius užsieniečius, norėdami parodyti, kaip žemaičiai gerbia savo protėvius ir saugo jų atminimą.
Pasiekiama, bet pamiršta ir nežinoma
Lopaičiai – ne pirmoji Rietavo miškininkų vieša gamtosaugos ir tėviškės istorijos pamoka, kurioje jau dalyvavo ir vis dar atvyksta tūkstančiai norinčiųjų išmokti, sužinoti ir netgi patys tapti mokytojais. Tokios vilties yra, nes ir į oficialų už miškininkų pinigus įrengto Lopaičių pažintinio ir Vandennešių iš stebuklingu vadinamo šaltinio takų atidarymą susirinkę Seimo, Rietavo savivaldybės, visuomenės atstovai tikino, jog susitikimas su protėviais yra geriausios tėviškės pažinimo, patriotizmo ugdymo pamokos. Investicijų į jas niekada nebus per daug. Tik svarbu, jog jos neišnyktų be pėdsako taip populiarioje šiais laikais tik orą, bet ne sielas virpinančioje kalbų jūroje.
Rietaviškiai miškininkai atsargiai elgiasi su savo uždirbtais pinigais, todėl ir patys linkę spręsti, kur juos išleisti. Ne paslaptis, kad vieną iš geriausių Lietuvoje urėdijų dažnai, anot vieno miškininko, atakuoja „gerinti gerinimo gerinimą“ pasišovę kultūros nešėjais, atminties apie praeitį budintojais, gamtos sargais save vadinantys pasipinigautojai, kurių darbo rezultatai neretai tik liūdina. Jie dažnai rėpia abstrakčią visumą, o rietaviškiai siekia fiksuoti, saugoti ir visiems parodyti tai, kas vietos žmonėms yra ranka bei žvilgsniu pasiekiama, bet pamiršta ar net nežinoma.
Rietavo miškininkų pamokos
Tai, regis, ir yra Rietavo miškų urėdijos visuomeninės veiklos esmė, kurią ir galima vadinti pamokomis.
Bene pirmoji buvo labai seniai, dar anais laikais, kai geologai pasakė, jog liaudies ūkiui labai pasitarnautų Pauškės aukštapelkėje, dar vadinamoje Aukštuoju tyru, slūgsantis durpių klodas.
Nežinia, ar tai reikia vadinti stebuklu, tačiau Rietavo miškininkai, padedami gamtosaugininkų, įrodė, jog į tyrą ne tik ekskavatorių ir buldozerių, bet ir žmonių grupes ne visada galima leisti, kad nepakenktų trapiai aukštapelkės struktūrai. Dabar taip ir yra: lankytojai į tyrą eina tik su miškininkų palyda, o patys jo augalija ir gyvūnais pasigėrėti gali iš jiems pastatytų apžvalgos bokštelių.
Šiandien gamtosaugininkai neatsidžiaugia, jog išliko nepaliesta, jų žodžiais tariant, gyvybingiausia aukštapelkė Lietuvoje. Rietavo miškų urėdijos išleistoje knygoje apie Pauškės tyrą daugelį stebina nuotraukose užfiksuoti vaizdai. Absoliuti dauguma tyro nepažįstančių žmonių net neįtaria, kad jie ne tik iš Lietuvos, bet ir iš čia pat esančios Rietavo pašonės.
Dar buvo Medvėgalis. Vos keletas žmonių iki šiol žinojo, kad legendomis apipintas piliakalnis tokiu, kokį jį dabar mato lankytojai, tapo todėl, jog jis yra Rietavo miškų urėdijoje. Čia gimė idėja sugrąžinti piliakalniui pirmapradę išvaizdą. Nors buvo ir tokių, kurie sakė, jog prie tautai šventos vietos nevalia rankų kišti, tačiau urėdija vis dėlto užsakė projektą iš menkaverčiais krūmais, medžiais apaugusios kalvos Medvėgalį paversti didingu piliakalniu. Ir visai nesvarbu, kad darbus tęsė ne Rietavo miškų urėdija, o naujai įkurtas Varnių regioninis parkas. Daug svarbiau tai, kad rietaviškių idėja pasklido po visą Lietuvą, kad joje kaip istorijos ir pilietiškumo pamokos atgyja piliakalniai.
Vėliau pasirodė „Takas per Rietavo miškų urėdiją“. Knyga, kurioje, be urėdijos apžvalgos, gausu pasakojimų apie šioje teritorijoje esančius gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektus. Tūkstančio egzempliorių tiražą kaip skersvėjis išnešiojo, o skaitytojai knygoje randa maršrutus, kaip aplankyti svarbias tautos istorijos vietas, sužino apie jas tai, ko nebuvo girdėję.
Dar vienai Rietavo miškininkų išleistai knygai, pavadintai „Kita legendų kalba“, pradžią davė idėja surinkti legendas ir padavimus apie urėdijos teritorijoje esančius piliakalnius. Tačiau žemaitiškos legendos, kai kurios kaip dvyniai panašios į iš seniausių laikų ir iš tolimiausių kraštų atėjusias, nuvedė į platesnes erdves. Dėl to kalta ir Lopaičiuose esanti, tačiau vis dar spėjama vadinamoji žemaičių pagonių šventvietė.
Pagoniška Lopaičių šventvietė
Pirmiausia į akis krenta tai, jog ji yra labai tiksliai viduryje tarp Nemuno, Šventosios, Vadaksties ir Dubysos upių. Mokslininkai kuria versijas apie tarp vandens srovių esančias ypatingas energetines vietas, tad gali būti, kad ir Lopaičiai jiems turėtų būti įdomūs, bet kol kas yra tik žemėlapyje aiškiai regimas faktas.
Dar vienas miškininkų spėjimas – pagonių šventviečių tinklas, tiksliai pakartojantis vokiečių mokslininko M. Kuri sukurtą virtualią Žemės energetinę gardelę. Galima sakyti, jog Lopaičiai atsitiktinai tapo atspirties tašku, nuo kurio vienodais atstumais į keturias puses išsidėsčiusios oficialiai tokiomis pripažintos ir dar tik spėjamos pagonių šventvietės. Jas jungianti linija nuo Būtingės per Pakutuvėnus, Lopaičius, Kražius eina ir per Kernavę, siekia XVII a. įkurtą Kristaus kančių kelią Vilniaus Jeruzalėje. Kol kas atsargiai galima manyti, jog ir čia kažkada buvo pagonių šventvietė, kuriai nuslopinti įrengta krikščioniška.
Jeigu taip yra iš tikrųjų, nieko nuostabaus, nes ir lietuviški stogastulpiai – buvę pagoniški Gyvybės medžiai, prie kurių, nesugebėję numaldyti lietuvių troškimo juos statyti, naujo tikėjimo puoselėtojai pradėjo kalti nukryžiuotuosius.
Tad Lopaičiai jau tampa ne tik vienu iš paveldo objektų Rietavo miškų urėdijoje, bet ir vieta, kurioje persipina kultūros. Čia ne nuodėmė įdėmiai dairytis, rasti pačių netikėčiausių spėliojimų, net ieškoti savęs.
Tikriausiai tai ir traukia žmones. Būna dienų, kai Rietavo miškų urėdijos atnaujintu keliu į Lopaičius atvažiuojantys automobiliai ne visada randa vietos erdvioje, vėl Rietavo miškininkų jiems įrengtoje aikštelėje.
Toks lankytojų srautas tikrai ne į naudą miškui. Žemė jame buvo tapusi ištisiniais takais, nes ir stebuklingu vadinamą šaltinį, ir veidą akmenyje, ir spėjamus žynių kapus, dolmeną norintys rasti žmonės blaškėsi tarp medžių, mindžiojo jų šaknis, liaunus stiebus, žolę.
Šiandien į Lopaičius jie ateina kaip į mokyklą, kurioje mokytojai – Rietavo miškininkai – jiems parengė maršrutus. Kas nori pasisemti vandens, eina įspūdingu Vandennešių taku, virš Aitros upelio vagos pastatytu lieptu. Kas nori rasti tai, dėl ko ši vieta laikoma spėjama šventviete, stende regi pažintinio tako schemą ir, paklusdami nuorodoms bei vadovaudamiesi aprašymais, suka į piliakalnį, nuo jo leidžiasi per mišką iki spėjamų žynių kapinių, šaltinio, įspūdingi riedulyno Aitros upelio vagoje, kyla į šventvietę, joje mato dolmeną, spėjamą pagonišką observatoriją, ženklus akmenyje.
Praeis metai, kiti, miškas atsigaus, liks jame tik miškininkų lankytojams įrengti takai. Jie anksčiau ar vėliau atves ten, kur nukrenta praeities slėpinius dengianti skraistė.
Jeilio universiteto Jungtinėse Amerikos Valstijose mokslininkai, tyrinėję miškų būklę pasaulyje, tikina, jog Lietuvoje jie prižiūrimi geriausiai. Bet jų tyrimai buvo tik apie mišką, jame esantį medienos kiekį, valstybės miškingumą. Jeigu jie pabandytų įvertinti ir miškininkų veiklą saugant bei visuomenei pateikiant valstybiniuose miškuose esančius gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektus, rezultatas, regis, būtų dar geresnis. Daiktėjantis pasaulis dar nespėjo iš lietuvių išrauti pagarbos erdvei, kurioje gyvena ne tik kūnas, bet ir siela.