Ar atverti kavinių, viešbučių ir darboviečių duris žmonių augintiniams?

Įsivaizduokite tokią situaciją – ateinate į darbą, o koridoriumi atlapoja jūsų kolegos šuo. Arba ramiai sau studijuojate bibliotekoje, o po kojomis tyliai murkia jūsų katinas.

Švedija – šalis, kurioje gyvūnui suteikta teisė lankytis kone visur, kur laiką leidžia jo šeimininkas. Kokia situacija Lietuvoje – ar žmogaus augintinis įleidžiamas į šeimininko darbo vietą, kavinę, biblioteką?

Šunims – gultai darbo kabinetuose

Pustrečių metų Švedijoje praleidęs Gediminas pasakoja buvęs nustebintas, kokios sąlygos žmonių keturkojams draugams čia sudaromos. Tiesa, šeimininko nenutrūkstamas bendravimas su savo augintiniu labiau paplitęs ne Švedijos didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose, taip pat tose institucijose, kurios susijusios su gamtos sritimi - tarp gamtos mylėtojų organizacijų, miškininkų, medžiotojų.

„Kur neleidžiama keturkojams lankytis – aš net nepastebėjau, - juokiasi vyras. - Tik aišku yra tvarka, kad gyvūno šeimininkas po visų augintinio gamtinių reikalų susitvarko pats, nesvarbu, kur tai bebūtų“.

V. Auškalnienė

Leidžiant gyvūnus į kavinę visuomenei būtų galima parodyti, kad

šunys

nėra siaubas-baubas, kad jie gali puikiai elgtis ir nebūti vien sargais prie būdos, o būti draugais. Reikia į visuomenę leisti kuo daugiau gyvūnų, bet normalių, o ne agresyvių ir parodyti, kad nėra viskas tik juoda-balta.

Pašnekovas pasakoja turėjęs įdomią patirtį Švedijos miškų institute. „Ten beveik kiekviename kabinete buvo dirbančiųjų šunys. Kiekvienas darbuotojas turi savo atskirą kabinetą, o jame po stalu arba kažkur šalia yra įrengtas šuns gultas – ar didelė pagalvė, ar kažkokia dėžutė. Kol šeimininkas dirba, šunys ramiai guli. Paskui, jeigu šeimininkas kur nors išeina, durų neuždaro, užtveria tik tokius vartelius, kad šuo neišeitų į koridorių“, - pasakojo Gediminas.

Jo teigimu, stebino ir tai, kad tie šunys buvo labai ramūs. „Jeigu įsivaizduojame, pavyzdžiui, šunų veislyną, šunys jame triukšmauja, žaidžia, o čia – ar auklėjimo įtaka, ar natūraliai susiformavęs elgesys, negaliu pasakyti. Bet tie visi šunys ramūs. Jeigu reikia, atsikelia, pasirąžo, pasivaikšto po kabinetą. Turi savo ėdesio prie gulto ir gyvena tame kabinete, kol šeimininkas dirba. Per pietus šeimininkas pasiima šunelį, su pavadėliu išveda jį pasivaikščioti ir pietų pertrauką praleidžia kartu“.

Tiems darbuotojams, kurie neturi augintinių, ar jų bijo, ant kabineto durų užklijuoti specialūs lipdukai, pranešantys, kad kabinete yra keturkojis.

Universitete – dėstytoja su keliais šunimis

Gediminas atsimena, kad kol studijavo Švedijoje, universitete turėjo dėstytoją, kuri į paskaitas atsivesdavo savo šunis.

„Universiteto aplinka šiek tiek skirtinga, bet pamenu vieną dėstytoją, kuri į paskaitas atsivesdavo porą savo šunelių. Arba, kai būdavo išvykos į miškus (pašnekovas studijavo miškininkystę – red. past.) tada jie visuomet būdavo“, - sakė Gediminas.

Šuo restorane – retenybė

Viešose valgymo įstaigose Švedijos didmiesčiuose Stoholme ar Malmėje Gediminui neteko matyti daug šunų. „Šuo restorane buvo retenybė, - neslėpė pašnekovas. - Bet mažesniuose miesteliuose, kur bendravimas artimesnis, šunis šeimininkai vedasi visur“.

Pašnekovas svarstė, kad leidimas šunį atsivesti į darbą sukuria geresnę darbo socialinę aplinką. Ar tokia praktika galėtų būti taikoma privataus verslo įmonėse, pašnekovas nesiryžo spėlioti, tačiau atkreipė dėmesį, kad viskas priklauso nuo darbdavio požiūrio. Jeigu šis leidžia, kodėl gi ne?

„Pokyčiai Lietuvoje jeigu ir yra, tai labai nedideli. Niekur neteko matyti adekvataus vaizdo kaip Švedijoje ar kitose Skandinavijos šalyse. Neteko nei privačioje, nei valstybinėje institucijoje matyti tokio reiškinio“, - Lietuvos situaciją šuns draugiškos aplinkos kūrimui įvertino Gediminas.

Tokios užsienio iniciatyvos, jo teigimu, skatintinos ir mūsų šalyje, tačiau pritaikomos ne visur: „Įsivaizduokite, kad daktaras atsiveda augintinį į savo kabinetą – nebūtų įgyvendinti tam tikri higienos reikalavimai ir visa kita, bet iš esmės kur sąlygos leidžia, tai yra skatintina“.

Gediminas pripažino, kad pats mielai laikytų augintinį, bet kadangi gyvena vienas, neturėtų kam jį palikti pasirūpinti darbo metu: „Tai yra pagrindinė priežastis dėl ko negaliu jo turėti. Manau, kad kabinete, darbe jis tikrai nesukeltų kažkokių problemų ir kolegoms, bet dabar vidinės tvarkos taisyklės tai daryti draudžia“.

Galbūt ne kiekviena darbovietė galėtų sau tai leisti, ypač, jei joje lankosi daug žmonių, daug klientų, bet tam tikrose leidimas darbuotojams atsivesti savo augintinius, jeigu jie to nori, tikrai galėtų būti gražus gestas.

Šuniui reikia bendravimo

Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ vadovė Vesta Auškalnienė sako, kad Lietuvoje situacija nėra tokia jau ir bloga – daugėja vietų, kur žmogaus draugas šuo ar katė gali kartu būti su šeimininku. Tiesa, kol kas toliausiai pasistūmėjusios kavinės, nors ir šios ne visos noriai priima keturkojus.

„Situacija gerėja – atsiranda daugiau kavinių, restoranų ir viešbučių, kur augintiniai priimami. Aišku, jų nėra tiek daug, bet einama link to“, - sakė V. Auškalnienė. Paklausta, ar pasaulyje plintantis reiškinys atverti vis daugiau viešų erdvių durų žmonių augintiniams nėra tik mada, moteris teigė, kad viskas priklauso nuo požiūrio į augintinį – jeigu jis yra laikomas draugu, su juo ir elgiamasi kaip su draugu.

„Man šuo yra kompanionas, jis dažniausiai su manimi keliauja visur. Vasaros laikotarpiu, ar ypač žiemą, kai šalta, negaliu jo palikti automobilyje, o jei nori, ar kavos nueit, ar papietaut, yra patogu jį kartu vestis. Yra žmonių, kurie galvoja, kad gyvūną pavedžiojo, pamaitino ir viskas, bet su gyvūnu reikia bendrauti. Nesakau, kad kiekvieną dieną jį reikia vestis kažkur, bet turėtų būti galimybė, kad nebijodamas visuomenės požiūrio galėtum tai padaryti“, - dėstė „Lesė“ vadovė.

Moteris svarstė, kad vestis žiurkėną ar kitą mažą naminį gyvūnėlį į kavinę vargu, ar verta, nes jie ilgą laiką gyvena savo narveliuose net ir būdami namuose, o štai, pavyzdžiui, šuniui bendravimas itin svarbus psichologiškai: „Labiausiai tai reikalinga šunims, nes katės yra tie gyvūnai, kurie prisiriša prie vietos, joms vietos pakeitimas gali sukelti stresą. Kavinės, restoranai labiau taikytini šunims, o pavyzdžiui viešbučiai, jeigu žmogus keliauja su savo gyvūnu, reikalingi ir mažesniems augintiniams“, - samprotavo V. Auškalnienė.

Ji teigė pritarianti ir augintinių atsivedimui į darbą, biblioteką ar universitetą. „Kodėl gi ne?“- retoriškai klausė pašnekovė.

Šuo priimamas ir darbovietėje

Ryšių su visuomene agentūroje „Publicum“ dirbanti Lina Mockutė teigė pati turinti 3 mėnesių šuniuką, kurį jos darbovietė leidžia jai atsivesti į darbą. „Tokių biurų Lietuvoje yra, bet aišku viskas labiausiai priklauso nuo vadovų požiūrio į augintinius. Mūsų kolegos labai myli šunis, kartą per metus netgi turime Gyvūnų Dieną, per kurią visi kas tik turi/nori į biurą atsiveda savo augintinius, kurie kartu dūksta“, - pasakojo moteris.

Vis dėlto ji pabrėžė, kad problema dėl viešbučių, restoranų, kurie nenoriai įsileidžia žmogaus keturkojus draugus, iš tiesų egzistuoja: „Manau, problema čia plati. Pirmiausia, žmonės nemoka bendrauti su šunimis, o šunys, kurie nesocializuoti, - su žmonėmis. Čia ir prasideda nesusikalbėjimai. Liūdna, kad labai nedaug kur vakarą gali praleisti su augintiniu“, - pasiguodė Lina, tačiau čia pat pridūrė, kad tokių vietų Vilniuje daugėja. 

Šiuo metu Vilniuje su augintiniais klientus priima „InVino“, „Coffee Inn“, „Meat Lovers Pub“, „Cozy“, „Pilies kepyklėlė“, „Studio9“, „SoulBox“ ir kitos kavinės bei barai.

Atsakomybė – savininkui

Savo ruožtu gyvūnų globos organizacijos vadovė V. Auškalnienė pastebi, kad kavinėms ar restoranams iš esmės papildomų investicijų norint įsileisti jų klientų augintinius vargu, ar reikėtų. Tiesiog pats keturkojo šeimininkas turėtų įsipareigoti prisiimti atsakomybę už augintinio elgesį viešoje vietoje.

„Kiekvienas žmogus turėtų būti atsakingas už savo augintinį ir atsakyti už jo padarytą žalą. Neturėtų už tai atsakyti kavinės. Viskas priklauso nuo gyvūno – jeigu jis socializuotas, problemų nekyla“, - sakė moteris.

Ji svarstė, kad tose kavinėse, kuriose leidžiama atsivesti keturkojus draugus, renkasi ir žmonės, kurie myli gyvūnus, jų nebijo, tačiau gerbiant žmonių teises, kurie galbūt bijo šunų, galima būtų kavinę dalinti į zonas ir pan.

„Leidžiant gyvūnus į kavinę visuomenei būtų galima parodyti, kad šunys nėra siaubas-baubas, kad jie gali puikiai elgtis ir nebūti vien sargais prie būdos, o būti draugais. Reikia į visuomenę leisti kuo daugiau gyvūnų, bet normalių, o ne agresyvių ir parodyti, kad nėra viskas tik juoda-balta“, - apibendrindama sakė „Lesė“ vadovė.