Antikapitalistai protestuoja dėl kapitalizmo nesąžiningumo. Praėjusiais metais Šveicarijoje vykusiame Pasaulio ekonomikos forume taip pat buvo pripažinta, kad kapitalizmo sistema yra iškreipta, ir ją būtina kurti iš naujo, orientuojant į ilgalaikes vertybes. Lietuvos pramonininkų konfederacija skelbia, kad pablogėjusios pasaulio ekonomikos perspektyvose prioritetu taps ne vartojimas, o taupymas. Ar tai galėtų reikšti, jog pasaulis pripažįsta dabartinį kapitalizmą esant ydingu? Ar galima tikėtis ekonomikos raidos pokyčių darnaus vystymosi kryptimi?

E. Rozočkinas
Manau, verta neužmiršti ir to, jog laisvos rinkos principai egzistuoja jau nuo pat žmonijos civilizacijos susikūrimo. Ekonominių nuosmukių visada pasitaikydavo, jie nutikdavo ir praeidavo. Nereikėtų to pernelyg sureikšminti, tiesiog kaip ir bet kur kitur evoliucijoje yra visokių posūkių.

Nors dažnai pasigirsta nuomonė, atspindinti „aukso amžiaus“ mitologemą apie tai, kad ankstesnės kartos buvo dvasingesnės, gyvenančios harmonijoje su gamta, ne taip sumaterialėjusios ir panašiai, šių dienų pokyčiai, net jei jie ir įvyko iš poreikio susidūrus su šių dienų ekonominiais ar socialiniais iššūkiais, mums rodo, kad visuomenė įsisąmonina ekologiškumo, sambūvio, ekonomikos esminius elementus.

Esame tokioje situacijoje, kada pokyčiai darnaus vystymosi kryptimi (net jei laukinio kapitalizmo prasme „neapsimoka“) tiesiog neišvengiami. Iš kitos pusės, kalbėti apie vieną kapitalizmo modelį yra labai sudėtinga, nes skirtingose šalyse, skirtingose sferose atrasime vis kitokią jo apraišką. O to bei visų su kapitalizmu (ar socializmu) susijusių bėdų priežastis galime aptikti kiekvienas savo prigimtyje, kurioje kovoja kartais du skirtingi pradai – noriu ir privalau.

Česlovas Kalenda / Evgenia Levin (Zeneka) nuotr. bernardinai.lt
Kapitalizmas buvo neabejotinai efektyvi ekonominė sistema ir užtikrino didžiulę pažangą. Tiesa, dėl šios sistemos suklestėjo tik dalis šalių, o kitos liko tik pigių žaliavų šaltiniu pirmosioms, kartu tapdamos pastarųjų šalių pagamintų prekių realizavimo rinka ir net gamybos atliekų sandėliavimo poligonu. Tačiau dėl atsilikusių šalių politinio aktyvumo stiprėjimo tokia neteisinga padėtis amžinai tęstis negali. Be to, pati ekonominė kapitalizmo sistema klesti, jei auga vartojimas. Bet nepaliaujamai didėjanti turtinė nelygybė trikdo minėtą kapitalizmo plėtros variklį, nes pasakiškai turtėja tik saujelė išrinktųjų, o gyventojų dauguma dėl finansinio nepajėgumo negali palaikyti aukšto vartojimo lygio.

Kita vertus, ekologiniai planetos parametrai brėžia griežtas ribas dabartyje įsigalėjusio nesaikingo vartojimo visuomenei. Taigi kapitalizmas toks, koks buvo iki šiol (su dominuojančia laisvąja rinka), neturi perspektyvos toliau išlikti. Žinoma, ekonominės sistemos pertvarkymas šiuolaikinės ekologinės situacijos sąlygomis turėtų sudaryti palankesnes galimybes darniam vystymuisi.

Edgaras Rozočkinas, VDU politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas:

Pastaruoju metu tapo itin populiaru diskutuoti apie kapitalizmo arba laisvos rinkos eros pabaigą. Natūralu, jog, atsiradus ekonominiams sukrėtimams, visuomenė pradeda jaustis pažeidžiama ir nesaugi, tačiau, manau, verta neužmiršti ir to, jog laisvos rinkos principai egzistuoja jau nuo pat žmonijos civilizacijos susikūrimo. Ekonominių nuosmukių visada pasitaikydavo, jie nutikdavo ir praeidavo. Nereikėtų to pernelyg sureikšminti, tiesiog kaip ir bet kur kitur evoliucijoje yra visokių posūkių.

dr. Donatas Večerskis
Esame tokioje situacijoje, kada pokyčiai darnaus vystymosi kryptimi (net jei laukinio kapitalizmo prasme „neapsimoka“) tiesiog neišvengiami.

Visiška kontrolė vardan didesnio saugumo nėra ta tobula išeitis. Žinome, jog kuo labiau visuomenėje yra kas nors kontroliuojama, tuo labiau žmonės yra linkę į slaptus susitarimus, uždarumą, kas, savo ruožtu, veda prie sistemingos korupcijos ir beteisiškumo. Nėra idealaus varianto, kaip paversti pasaulį visiems vienodai tinkamu. Jei taip norime gyventi teisingame pasaulyje, neužsikraukime papildomomis taisyklėmis. Kartais svarbiau sukurti aplinką, kuri yra atvira ir skatinanti visų dialogą. Vieni kitus labiau suprastume. Tokiu būdu nereiktų ieškoti neaiškių dėdžių, kurie visus stebėtų ir prižiūrėtų. Pasistatę aukštas sienas, skirsiančias vienus nuo kitų, gal ir jaustumėmės sąlyginai saugūs, tačiau problemos esmės vis tiek neišspręstume.