Ar reikia Lietuvai laukinių gyvūnų reabilitacijos centro?

Prieš metus meškutė Maša, septyniolika metų gyvenusi Lietuvoje, pakelės kavinėje, buvo pergabenta į rezervatą Vokietijoje, kur lėtai, bet sėkmingai atsikratė psichologinių traumų ir išmoko meškoms deramo elgesio. Maždaug tuo pat metu, kai buvo įgyvendintas šis ilgai planuotas Mašos gelbėjimas, Pasvalyje atsirado kitas baro savininkas, nusprendęs lankytojus vilioti liūto ir dviejų meškučių draugija.

Žmonėms nepakanka sąmoningumo

Sėkminga Mašos istorijos pabaiga neilgai tenka džiaugtis, nes, pasirūpinus padoriomis sąlygomis vienam laukiniam gyvūnui, jo vietą užima trys nauji. Todėl Brigita Kymantaitė, Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė, neturi iliuzijų, kad išsprendus šiandienines tokio pobūdžio problemas Lietuvoje neiškiltų naujų.

„Nepakanka dar žmonėms sąmoningumo. Gyvosios gamtos kontrabanda labai gaji Europoje. Maži nevalstybiniai zoologijos sodai veisia gyvūnus, atsiranda jauniklių perteklius, jų nėra kur laikyti, tad jie parduodami, platinami. Ir atsiranda perkančių. Lietuvoje yra veikiančių mažų zoologijos sodų ir, manau, žmonės toliau vešis gyvūnus. Vis atsiras tokių, kurie norės įsigyti gyvūnų lankytojams pritraukti ar panašiems tikslams“, – sako nevyriausybinės organizacijos atstovė. 

Tarkime, minėtasis kavinės savininkas Pasvalyje, nelegaliai atsivežęs laukinius gyvūnus, seka pasaką apie tai, jog liūtą ir meškutes prie baro paliko lankytojas. Toks štai neišradingas pasiaiškinimas, kodėl jis turi gyvūnus be dokumentų. O tikroji saugomų gyvūnų kilmė lieka nežinoma, kaip nežinia ir tai, kur liūtą bei meškutes padėti, jei juos galų gale valstybei pavyktų nusavinti.

Tinkamo prieglobsčio nėra

Lietuvoje nėra rezervato, kur būtų galima apgyvendinti ne tik meškas, bet ir kitus nelegaliai atvežtus, be dokumentų ir prastomis sąlygomis laikomus egzotinius gyvūnus. B. Kymantaitė siekia, kad ilgainiui tokia įstaiga mūsų šalyje atsirastų. „Mes bandėme kalbėti su Aplinkos ministerija, kad Lietuvoje dar yra keletas meškų, kurios gyvena ne geriausiomis sąlygomis. Išvežti jų nėra galimybės, tai tiesiog kalbėta, kad galėtų ir Lietuvoje atsirasti toks rezervatas. Deja, kol kas palaikymo ir iniciatyvos nėra“, – sako gyvūnų teises ginanti pašnekovė.

Tokie laukinių gyvūnų reabilitacijos centrai Europoje veikia tik dėl visuomenės paramos. Organizacijos, priglaudžiančios gyvūnus naujuose namuose, išsilaiko iš gyventojų aukojamų pinigų. Pasak B. Kymantaitės, valstybė užsiima įstatymų įgyvendinimu, karantinavimu, nusavinimo procedūromis, o laikymas, globa, rezervatai – nevyriausybinių organizacijų rūpestis.

Pavyzdžiui, rezervatas „Anholt“, kuriame dabar laikoma Maša, pervadinta Majos vardu, yra nedidelis, skirtas tik meškoms – jame gyvena 12 ar 13 gyvūnų. Prižiūrėtojais, kurie kasdien rūpinasi rezervato gyventojomis, tampa žmonės, baigę saugumo mokymus ir įgavę žinių, kaip elgtis su laukiniais gyvūnais. Jei prižiūrėtojas mato, kad gyvūnas negaluoja, kviečiamas veterinarijos gydytojas. „Anholt“ rezervatas neturi savo veterinarijos klinikos, todėl naudojasi kitų organizacijų veterinarijos gydytojų pagalba.

Bėda visoje Europoje

Šis Vokietijos meškų rezervatas nebuvo išrinktas iš daugelio kaip pats geriausias, tinkamiausias meškutei Majai – pasirodo, laukinių gyvūnų globos problema Europoje tokia opi, kad ieškant naujos gyvenamosios vietos Majai Lietuvos gyvūnų teisių gynėjams teko kreiptis į visas įmanomas organizacijas ir rezervatus. 

„Mums reikėjo laukti šešis mėnesius, kol galiausiai rezervate nugaišo sena meška, atsilaisvino vieta Majai ir jie sutiko ją priimti. Tai nėra paprasta: visur eilės laukiančių, gyvūnai ilgaamžiai, o žmonių neatsakingumas nesikeičia. Šiuo atžvilgiu daug bėdų tokiose šalyse, kaip Rumunija, Bulgarija. Ten daug meškų laikoma cirkuose, populiarūs šokančių meškų pasirodymai“, – pasakojo B. Kymantaitė. 

Šalyse kaimynėse, kaip ir Lietuvoje, tokių visuomenės išlaikomų įstaigų nėra. Artimiausi laukinių gyvūnų rezervatai veikia Olandijoje, Vokietijoje. Nevyriausybinės organizacijos įsteigtas rezervatas veikia ir Rumunijoje, tačiau jis skirtas tik šios šalies meškoms, išgelbėtoms iš cirkų. Panašaus pobūdžio rezervatai yra viešai lankoma vieta, turinti ir šviečiamąją paskirtį: lankytojai sužino, iš kur tie gyvūnai atsiranda reabilitacijos centruose ir kaip su jais elgtis nederėtų.

Tiesa, Lenkijoje nelegaliai laikytos meškos jau turi padoresnį kampelį. Tuo pasirūpino tarptautinė gyvūnų gerovės organizacija „Keturios letenos“ (Four Paws), šių metų pradžioje pasirašiusi sutartį su Poznanės zoologijos sodu. Nutarta pastatyti didžiausią ir moderniausią lauko sąlygų rezervatą meškoms. Trijų hektarų plotas suskirstytas į keturis sektorius su miško dalimi, tvenkiniais ir atkampesnėmis vietelėmis. Šiame plote planuojama apgyvendinti bent septynias Lenkijoje nelegaliai laikytas rudąsias meškas.

Pirmųjų dviejų sektorių statybą, kuri prasidėjo šį pavasarį, finansavo ir prižiūrėjo minėta organizacija. Helmutas Dungleris, „Keturių letenų“ įkūrėjas, didžiausiu šio bendradarbiavimo privalumu įvardijo tai, kad rado sprendimą šalies viduje ir meškos neturi palikti Lenkijos. Zoologijos parko direktorius Lechas Banachas taip pat patenkintas: „Ši nauja meškų laikymo forma gera ne tik gyvūnams. Ji padeda ir zoologijos sodui tapti patrauklesniam vietiniams lankytojams bei turistams. Tai svarbi investicija mūsų miestui, kuri padidins jo populiarumą.“

Atpratino nuo senų įpročių

Panašiomis sąlygomis kaip Poznanėje dabar gyvena ir meškutė Maja. Nuolat su „Anholt“ rezervatu bendravusi Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija žinojo, kaip meška iš Lietuvos adaptuojasi, kaip jai sekasi. „Pusę metų ji gyveno viena, nes buvo karantinas. Tiesiog buvo stebima, ar ji neserga, kaip elgiasi. Dabar Maja įleista į didesnį, 4 000 kvadratinių metrų ploto aptvarą – siekiama ją supažindinti su šalia gyvenančiomis keliomis meškutėmis, kad būtų galima ją integruoti į tą grupę“, – sako organizacijos vadovė.

Vidutiniškai meškos gyvena 30–35 metus, tad aštuoniolikos Maja, jei neatsiras kokių sveikatos sutrikimų, dar gerą galą gyvenimo praleis rezervate. Laisvėje meškos gyvena vienos, ne poromis ar grupėmis. Vis dėlto rezervate, nors ir sugrupuotos, jos turi kur kas daugiau erdvės nei ankstesnėmis sąlygomis. Ribotoje teritorijoje meškos negali gyventi kaip laisvėje, bet vis tik gali vaikštinėti, kopinėti, maudytis ir ieškoti ėdalo, kaip darytų natūraliomis sąlygomis. 

„Rezervate yra sukurtos sąlygos, kad Maja galėtų išreikšti bent minimalų prigimtinį elgesį. Yra ir tvenkinys, ir medžiai, kur ji gali kasti, rausti. Man teko ten pabuvoti, pati mačiau, kaip ji kasasi duobes ir jose miega, – pasakojo pašnekovė. – Iki perkraustymo ėdalas jai tiesiog būdavo suverstas į lovį. Tai dėl šio įpročio rezervato darbuotojams iš pradžių buvo bėdų – ji ne ieškodavo, o tiesiog laukdavo, kol bus viskas padėta vienoj krūvoj. Bet paskui, kabindami jai visokių gėrybių, obuolių ir daržovių ant medžių, prie tvenkinio, po truputį darbuotojai išmokė ją, kad reikia eiti ieškoti, skatino, jog bent kažkiek ėdalo susirastų pati.“

Teisinių priemonių stoka

Kaip teigia rezervato Rumunijoje steigėjai, didžioji dalis išgelbėtų meškų į pasaulio gyvūnų prieglaudas patenka jau senos, turi dantų, nagų, regėjimo problemų. Jos nelaisvėje išbuvo pernelyg ilgai, kad būtų svarstoma galimybė paleisti jas į laisvę, nes paprasčiausiai neišgyventų. Taigi rezervatai meškoms atstoja senelių namus. Kaip ir Majos atveju, rezervato darbuotojai stebi visų naujai atvykusių meškų sveikatą ir elgseną, teikia veterinarinę pagalbą ir ėdalą, papildantį miškingose rezervato aptvarų dalyse pačių meškų rastas gėrybes. 

Pirmieji tokie meškų prieglobsčiai buvo įkurti Graikijoje ir Turkijoje paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Tai padėjo šiose šalyse išgyvendinti žiaurų ir nelegalų šokančių meškų verslą; visoms išgelbėtoms meškoms jau buvo galima suteikti saugius miškingus namus. Vėliau meškų rezervatai pastatyti Vokietijoje, Tailande, Pakistane, Indijoje, Kinijoje. Ten rūpinamasi meškomis, išgelbėtomis iš tokių žiaurių nelaisvės sąlygų, kur meškos yra verčiamos kovoti, šokti ir veisiamos netinkamomis ir žiauriomis sąlygomis. Vidurinėje Rumunijoje įsteigtas Laisvės meškų rezervatas yra vienas naujausių prieglobsčių nelegaliai laikytoms meškoms.

Citata

Pirmieji meškų prieglobsčiai buvo įkurti Graikijoje ir Turkijoje paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Tai padėjo šiose šalyse išgyvendinti žiaurų ir nelegalų šokančių meškų verslą; visoms išgelbėtoms meškoms jau buvo galima suteikti saugius miškingus namus.

Nuo nelegalios ar netinkamos žmonių veiklos nukenčia ir vietinės rūšys, tačiau Lietuvoje gyvenantys gyvūnai gali būti gydomi, reabilituojami ir paleidžiami atgal į laisvę. Atvežtų egzotinių gyvūnų, kaip prie Klaipėdos įsikūrusiame „Mini Zoo“ gyvenančių, bet dokumentų neturinčių liūtų, leopardų, paleisti neišeina. „Jie visi turėtų būti nusavinami ir kažkur laikomi, jie turi kažkur gyventi visą likusį gyvenimą arba būti išvežti į kitas šalis. Kad juos būtų galima nusavinti ir išvežti iš tų netinkamų sąlygų, privalo būti sukurtos tinkamos“, – apibendrino gyvūnų teises ginančios organizacijos atstovė.

Kebliausia tai, kad gyvūnų teisių gynėjai Lietuvoje gali pasikliauti tik visuomenės spaudimu ir gera pačių savininkų valia, nes teisinių priemonių veikti nėra. Organizacija gali viešai kalbėti, kad restoranuose ar mažuose zoologijos soduose gyvūnams sąlygos netinkamos, tačiau savininkų ką nors keisti tai neįpareigoja. Taip yra todėl, kad tiek Majos buvusi buveinė, tiek Antanui Bosui priklausančio restorano gyvūnams skirtos vietos atitinka Lietuvoje galiojančius įstatymus. Siekiant pagerinti gyvūnų būvį, privalu keisti teisės aktus. Tai užsibrėžtas nevyriausybinių organizacijų siekis, tačiau pokyčius stumiantiems aktyvistams reikalinga idėjinė ir finansinė visuomenės pagalba.