Ar vanduo iš čiaupo yra blogesnis už vandenį plastikiniame butelyje?

Prieš dvejus metus nevyriausybinė organizacija „Gyva LT“ inicijavo aplinkosauginę akciją „Nepirkime vandens plastikiniuose buteliuose“. Šį pavasarį iniciatyva buvo apdovanota Nacionalinio atsakingo verslo apdovanojimo ceremonijoje kaip daugiausia dėmesio viešoje erdvėje sulaukusi „Metų partnerystės“ iniciatyva.

Iniciatyvos ištakas ir būsimus planus pristato šios iniciatyvos koordinatorė Indrė Kleinaitė.
Kaip kilo idėja kurti tokią iniciatyvą?

Iniciatyva gimė iš lengvo susierzinimo, kad Vilniaus kavinėse, paprašius vandens iš čiaupo, galėdavai susilaukti kreivų žvilgsnių. Taip pat erzino mintis, kad pirkdami vandenį plastikiniuose buteliuose, skatiname anglies dvideginio emisijas, nuodijame gamtą ir permokame apie 1000 kartų. Įvertinus visa tai, nori nenori turi sau pripažinti, kad mokame didelius pinigus už gamtos teršimą mainais gaudami produktą, kurio vienintelė vertė – įsivaizduojamas patogumas. Man atrodo, geriausiai tai atskleidžia Annie Leonard edukacinis filmukas „Story of Bottled Water“.

Kaip Jūsų idėją priėmė viešo maitinimo įstaigos?

Kai kurios – teigiamai, kai kurios – skeptiškai. Dalyvaudami Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Vartai: įmonių socialinės ir aplinkosauginės inovacijos“ suteikėme 20 individualių konsultacijų viešojo maitinimo įstaigoms. Šių konsultacijų metu gimė tinklo „H2O!“ idėja, kurią vienu metu pasiūlė ir patys kavinių atstovai, ir Vilniaus meras Artūras Zuokas. Tokios kampanijos vyksta ir užsienyje. Pavyzdžiui, Niujorke, Londone ir pan. 2008 m. dienraštis „Evening Standard“ pradėjo kampaniją „Water on Tap“ tam, kad Londono kavinių ir restoranų meniu atsirastų nemokamo vandens iš čiaupo.

Iniciatyvos pradžioje, mūsų žiniomis, tik pora viešojo maitinimo įstaigų Vilniuje savo klientus vaišino vandeniu iš čiaupo. Dabar situacija yra pagerėjusi, nors ne tiek kiek norėtųsi. Dar tikrai yra labai daug darbo. Todėl šią vasarą vėl lankysime Vilniaus kavines ir siūlysime joms bendradarbiauti. Turime sukūrę patrauklų informacinį lankstuką, skirtą kavinėms ant stalų, kuris trumpai ir aiškiai paaiškina klientams, kad čia gali paprašyti vandens iš čiaupo, ir kodėl. Svarbu, kad žmonės nesijaustų nejaukiai norėdami paprašyti vandens iš čiaupo, būtų tikri, kad nesulauks kreivų žvilgsnių.

Labai svarbu ir skonis. Anksčiau nelabai kreipdavau dėmesį, bet pradėjus atidžiau stebėti savo skonio pojūčius, turiu pripažinti, kad vanduo buteliuose man tapo ne neskanus, o be skonio. Aišku, tai priklauso nuo prekinio ženklo, tačiau įvairių aklų degustacijų metu daugausia įvertinimo sulaukia šviežias vanduo iš čiaupo. Tai turėtų būti didelė paskata kavinėms į meniu įtraukti čiaupo vandenį, nes tai yra vietos, kurios tarnauja skonio kultui. Čiaupo vandens nereikia nei virinti, nei filtruoti, tačiau reikia patiekti tinkamos temperatūros ir neužsistovėjusį. Dažnai kavinės į vandenį grafinuose deda ledukus – tai padeda išlaikyti gerą skonį.

Kokia buvo prie tinklo „H2O!“ prisijungusių viešo maitinimo klientų nuomonė?

Klientams galimybė pasirinkti visada naudinga. Prisijungusios kavinės gali ir toliau pardavinėti fasuotą vandenį, todėl klientų teisės pasirinkti nėra pažeidžiamos. Man atrodo, kad žmonės labiausiai vertina tas vietas, kurios vandens iš čiaupo įpila tik klientui prisėdus prie staliuko. Tai svetingumo gestas, galimybė parodyti dėmesį ir pamaloninti klientą. Taip yra kuriama gera emocija, ugdomas geras santykis su klientu. O lojalus klientas kavinei yra gero verslo pagrindas.

Tai ar vanduo iš čiaupo yra blogesnis už vandenį plastikiniame butelyje, ar ne?

Pradėjus iniciatyvą mes nemanėme, kad vanduo plastiko buteliuose gali būti kažkuo blogas, o kad vanduo iš čiaupo – kažkuo ypatingas ir stebuklingas. Mes rėmėmės užsienio literatūra, kurioje buvo aprašyti įvairūs fasuoto ir centralizuoto vandens palyginimai. Bendra išvada buvo ta, kad vanduo buteliuose nėra niekuo geresnis už taip vadinamą „krano“ vandenį.

Pradėjus gilintis, mums paaiškėjo įdomūs faktai, kurie kai kam jau seniai buvo žinomi, o kai kam – kaip ir mums tuo metu – buvo nauja informacija. Pasirodo, vanduo plastiko buteliuose dėl neteisingų laikymo sąlygų gali tapti mikrobiologiškai užterštu. Paprastai tariant, vanduo plastikiniuose buteliuose „užsistovi“ sandėliuojant, transportuojant ir laikant lentynose. Ilgiau naudojant plastiką, jis išskiria toksinę medžiagą bisfinolį A, kuri yra pavojinga mūsų sveikatai. Atidarius butelį vandens, suvartoti jį reikia per 6 val., ir nereiktų jo laikyti kambario temperatūroje.
Nepaisant giliai įsišaknijusių mitų, kad vanduo iš čiaupo pilnas nitratų, bakterijų ir dar nežinia ko, kad net mirtinai pavojingas kaip galima išgirsti iš kai kurių padavėjų lūpų ar televizijos laidų, vanduo iš čiaupo Lietuvoje pasirodo besantis vienas geriausių Europoje. Kodėl?

Todėl, kad skirtingai nuo daugelio Europos šalių, Lietuvos vanduo iš čiaupo yra gaunamas iš požeminių telkinių, kurie nėra užteršti nitratais, vanduo nėra chloruojamas kaip sovietiniais laikais, o dauguma atvejų geležies, mangano ar kitų mineralų perteklius - pašalinamas. Vandeniu iš čiaupo mes galime didžiuotis kaip juo didžiuojasi norvegai ar šveicarai. Šiuo klausimu mums tikrai pasisekė.

Kas labiausiai Jus skatina tęsti pradėtą darbą?

Keli dalykai. Pirma, labai smagu nešti gerą žinią. Antra, smagu matyti savo darbo rezultatus. Nors nedarėme jokių oficialių tyrimų, tačiau ne kartą teko įsitikinti, kad savo darbais paskatinome diskusijas, kad pasikeitė žmonių žinios, o tai padarė poveikį jų elgesiui. Ir trečia, smagu bendradarbiauti. Iniciatyvos metu teko bendradarbiauti su įvairiais žmonėmis ir visa tai labai praturtina tiek asmeniškai, tiek profesine prasme.

Ar daug palaikymo sulaukėte iš visuomenės?

Iniciatyvos pradžioje sulaukėme daugiau provokacijų nei palaikymo. Su kolege buvome apipiltos klausimais, ar suprantame, ką mes darome, ar galime užtikrintai teigti, kad saugu gerti vandenį iš čiaupo arba mums prikišdavo, kad žlugdome verslą. Mat iki to laiko viešame diskurse vyravo fasuoto vandens gamintojų ir vandens filtrų pardavėjų pateikiama informacija, todėl apie vandenį iš čiaupo sklandė įvairiausių mitų, kuriais aš ir pati kažkada tikėjau, ir esu tikra, kad dar daug žmonių jais tiki. Bet visi iškelti klausimai mums padėjo išsiaiškinti vyraujančias nuostatas ir žmonių mąstymo šablonus. Į visus klausimus mes ieškojome atsakymų ir dalinomės jais viešai. Tai buvo tyrinėjimas be jokių išankstinių įsitikinimų, mus vedė smalsumas ir noras į viešą diskursą įnešti alternatyvų balsą, neiškreiptą komercijos.

Labai sunku įvertinti daug ar mažai buvo to palaikymo, nes mes neturėjome jokių išankstinių lūkesčių. Galiu tik pasakyti, kad palaikymo buvo ir kad tai buvo pagrindinis variklis, varantis mus pirmyn. Tai yra visuomeninė iniciatyva ir ji gyvuos tik, jei bus palaikymas. Įdomu yra tai, kad iniciatyva yra nukreipta prieš bereikalingą plastiko vartojimą, tačiau daugiausia žmones domina klausimas, ar galima pasitikėti vandeniu iš čiaupo. Atrodo, kad ši iniciatyva išryškino didžiulį informacijos apie vandenį iš čiaupo badą, kuris atsirado tik todėl, kad niekam nebuvo komerciškai naudinga apie tai rašyti.

O ką atsakydavote žmonėms, kurie šioje iniciatyvoje įžvelgė verslo žlugdymą?

Negalima dėti lygybės ženklo tarp visų verslų. Ne visi jie prisideda prie gerovės kūrimo. Nesakau, kad visiškai nėra pagrįsto poreikio fasuotam vandeniui, tačiau Lietuvos atveju tas pagrįstas poreikis yra labai mažas. Narkotikų prekyba irgi yra verslas, bet niekas negali tokio verslo ginti argumentu, kad tai verslas. Manau, kad jei žmonės išleistų mažiau pinigų fasuotam vandeniui, jiems daugiau liktų pinigų kitiems dalykams. Pavyzdžiui, knygai ar nueiti į kiną. Tad bendrai viską įvertinus „verslas“ nenukentėtų. Kalba eina ne apie vartojimo mažinimą, o apie kitokį vartojimą, labiau draugišką aplinkai.

Ar sulaukėte neigiamų komentarų, veiksmų iš visuomenės ar interesų grupių?

Buvo, bet tik epizodiškai. Tačiau ne tai yra blogiausia. Blogiausia yra abejingumas, ir to dar tikrai daug yra. Užtenka apsidairyti karštą vasaros dieną ir pamatai, kiek daug žmonių gurkšnoja vandenį iš plastikinių butelių ir juos išmeta. Tai bado akis ir labai erzina.

Kokias organizacijas ketinate papildomai įtraukti į savo iniciatyvą?

Tos, kurios pačios to norės ir kaip norės. Bendradarbiavimo diapozonas labai platus ir savo turiniu, ir intensyvumu. Organizacija gali dalyvauti šioje iniciatyvoje tyliai, užtenka tik atsisakyti vandens plastikiniuose buteliuose, o gali nutarti pareikšti tai garsiai, siekdama savo pavyzdžiu užkrėsti ir kitus. Taip pat galime padėti organizacijai apsispręsti, jei trūksta informacijos šia tema.

Pavyzdžiui, neseniai tarptautinė įmonė „KPMG Baltics“ kreipėsi į mus su prašymu surengti paskaitą darbuotojams. Šiuo metu įmonės viduje vyksta balsavimas, atsisakyti fasuoto vandens, ar ne. Labai smalsu, koks bus rezultatas. Jei įmonė didelė ir vartoja daug geriamojo vandens, įmonės vadovybei nesunku suskaičiuoti, kiek metinio biudžeto galima sutaupyti ir skirti kitiems tikslams.

Labai norime, kad valstybinės institucijos būtų įpareigotos nepirkti vandens plastikiniuose buteliuose. Tai mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui Aplinkos ministerija, mūsų žiniomis, to nedaro, bet tai nėra sisteminis sprendimas, kuris būtų pasiekęs visas valstybines organizacijas. Visuomenė investuoja į vandentiekio vandens gerinimo technologijas, vandens tiekimo įmonės yra valstybinės įmonės, o tuo tarpu valstybinės institucijos nė nesusimąstydamos perka vandenį buteliuose ir palaiko privatų fasuoto vandens verslą. Tai nepagarba žmonėms, kurie dirba vandentiekio sistemoje ir ypač nekorektiška žaliųjų viešųjų pirkimų kontekste.