Ateities fermos – po vandeniu

Naminių gyvūnų ir kultūrinių augalų rūšių vis daugėja. Tiesa, nereikia žodį „naminis“ suprasti vien tik kaip taikytiną gyvūnui, kuris gyvena jūsų namuose. Naminiais laikomos ir vištos, ir kiaulės, ir galvijai, tačiau jei negyvenate kur nors Vietnamo kaime, vargu ar su jais dalinatės bendrą būstą.

Katės valdytų, šunys - išnyktų

Mokslininkai naminiu gyvūnu siūlo vadinti tokį, kurio maitinimąsi ir dauginimąsi kontroliuoja žmogus, nepaisant to, ar toks gyvūnas tapo visiškai priklausomu nuo žmogaus, ar vis tik nėra praradęs gebėjimo išgyventi savarankiškai. Geriausias to pavyzdys yra naminės katės. Jos puikiai išgyvena be žmogaus globos ir mums išnykus, jos taptų pirmosiomis plėšrūnėmis, kurioms ištuštėję miestai taptų natūralia gyvenamąja aplinka ir kurioje jos galėtu ne tik prisitaikyti, bet ir dominuoti.

O štai šunys atsidurtų ties išnykimo riba ir išliktų tik ten, kur nėra kitų stambių plėšrūnų. Tačiau šiandien mes tikrai nekalbėsime apie tai, kas vyktų po apokalipsės. Tiesiog nepaaiškinus, kas vis tik yra naminis gyvūnas būtų sunku suprasti, kodėl naminiu gyvūnu galima laikyti ir sraigę, ir katę, ir kiaulę.

Daugėja komerciškai veisiamų vandens gyvių

Ispanų ir danų mokslininkai neseniai atliko išsamius tyrimus, kaip sparčiai daugėja naminių gyvūnų ir kultūrinių augalų rūšių, kokia šio proceso eiga ir kokios ateities perspektyvos. Išanalizavus surinktus duomenis paaiškėjo, kad žmonija daugiausiai gyvūnų prisijaukino iki mūsų eros pradžios (pirmieji prijaukinti gyvūnai atsirado 9-10 tūkst. pr.m.e.). Apie 90% šiandien mums žinomų naminių gyvūnų ir kultūrinių augalų egzistavo šalia žmogaus jau gilioje senovėje. Tačiau ilgą laiką naminių gyvūnų „šeima“ beveik nepasipildė iki kol XX a. pradžioje neatsirado būtinybė ieškoti naujų resursų. Šio amžiaus pabaigoje tai tapo itin aktualu. 

Autoriaus citata

Taigi XXI a. maistui mes vis dažniau naudosime tai, kas plaukioja ar ropoja jūros dugnu, nei vaikšto žeme ar skraido ore.

Įdomu, jog naujai prijaukinami, o tiksliau komerciniais tiksliais pradėti veisti ir auginti gyvūnai dažniausiai gyvena vandenyje. Per praėjusį šimtmetį tokių gyvūnų „prisijaukinome“ 430 rūšių (iš jų per paskutinį amžiaus dešimtmetį -106 rūšis). Teigiama, kad jūrinių gyvūnų komercinio panaudojimo (reguliuojamos gamybos) procesas vyksta šimtą kartų greičiau, nei vyko su sausumos gyvūnais ir augalais. Svarbiausia, kad šiuos auginti ir iš jų gauti naudos galima sparčiau ir efektyviau. Tarp sausumos gyvūnų naminiais laikytini 0,00002% visų rūšių, vandens - 0,13%, augalų - atitinkamai 0,08 ir 0,17% rūšių. 

Be abejo, skiriasi žmogaus įsikišimo į natūralius gamtos procesus laipsnis. Viena - auginti upėtakius ir lašišas uždaruose vandens telkiniuose, kas kita - sudarinėti sąlygas, pvz. dirbtinai statant rifus kai kuriems moliuskams ar vėžiagyviams, tačiau galima drąsiai teigti, kad žmonija įžengė į naują laukinės gamtos panaudojimo savo reikmėms etapą. Galiausiai žmonių mityboje jau dabar naudojama per 3000 vandens gyvūnų rūšių, palyginimui, sausumos - tik apie 200. 

Kodėl trepangas mieliau už slieką?

Pirmoji žmonių domėjimosi jūra priežastis - didesnė po vandeniu gyvuojančių organizmų įvairovė. Antroji - vis dar mažesnis nei sausumoje antropogeninis (žmogaus daromas, - red. past.) poveikis, kurio „dėka“ sausumoje jau išnyko daug potencialiai žmonijai naudingų gyvūnų rūšių. Trečioji – technologijų, leidžiančių vystyti ūkinę veiklą vandenyje atsiradimas. Be šių akivaizdžių priežasčių buvo išskirtos dar dvi, kurios nuskambės kiek netikėtai.

Kultūrinė priežastis. Tradiciškai žmonės augino stuburinius gyvūnus (paukščius, žinduolius), tačiau ypač retai - bestuburius. Geriausiai mums žinomos išimtys - bitės ir sraigės. Tačiau dauguma sausumos bestuburių taip pat yra valgomi ir ne tik valgomi, bet ir lengvai auginami, jei tik to prireiktų.

Priežastis, kodėl sliekai ar vabzdžiai nėra mūsų raciono dalis daugiausiai slypi kultūrinėje tradicijoje, tačiau jūrinių bestuburių vartojimas sukelia kur kas mažiau problemų, nes tiesiog nepatenka į istoriškai susiformavusius maisto tabu. Trepangas (jūros bestuburis) juk minta taip pat, kaip mums puikiai pažįstamas sliekas, tačiau paragauti pastarojo noro nekyla, o už patiekalus iš trepangų žmonės jau pasiruošę brangiai mokėti. Na ir penktoji priežastis yra ta, kad jūriniai gyvūnai nešioja kur kas mažiau mums pavojingų mikroorganizmų ir parazitų nei sausumos. Sausumoje visgi mes esame kenkėjų gyvenimo ciklo dalis.

Ateitis - ne skaidantiems, o plaukiantiems gyvūnams

Dar vienu veiksniu „prijaukinant“ vandens gyvūniją gali tapti būtinybė kompensuoti vis mažėjančius laukinėje gamtoje gyvenančių žuvų išteklius. Teigiama, kad pramoninė žvejyba daugelyje šiandien naudojamų plotų gali tapti nerentabili jau po 20-30 metų.

Kai vos prieš 67 metus norvegų rašytojo, archeologo ir keliautojo Turo Hejerdalo ekspedicija plaukė per Ramųjį vandenyną primityviu Kon-Tiki plaustu, didžiąją dalį maisto jie tiesiog pagaudavo. 

Autoriaus citata

Trepangas (jūros bestuburis) juk minta taip pat, kaip mums puikiai pažįstamas sliekas, tačiau paragauti pastarojo noro nekyla, kai tuo tarpu už patiekalus iš trepangų žmonės pasiruošę brangiai mokėti.

Šiandien kertantys vandenynus keliautojai jau lygina juos su dykuma. Pramoninė žvejyba ne tik nualino komerciškai naudojamų žuvų išteklius, bet ir sunaikino aibę šalia gyvenančių rūšių.

Šiuo atveju žmonija atkartoja gyvūnų naudojimo maistui istoriją, kuri klostėsi sausumoje: medžioklė tapo nenaudinga ir ją galiausiai pakeitė gyvulininkystė. Taigi XXI a. maistui mes vis dažniau naudosime tai, kas plaukioja ar ropoja jūros dugnu, nei tai, kas vaikšto žeme ar skraido ore.