Prieš daugiau nei 50 mln. metų palikę kitus žinduolius ant kranto, delfinai išplaukė į vandenynus, o šiandien šie gyvūnai yra bene žinomiausias „nežemiško proto“ pavyzdys. Iki šiol gyvūnus treniruojantys ir pasirodymus su delfinais rengiantys profesionalai nėra tikri, kaip keli delfinai geba suprasti komandas ir idealiai atkartoti vienas kito judesius.
„Kai per delfinų pasirodymą jų treneris gyvūnams duoda ženklą parodyti triuką, kurio delfinai dar nerodė šio pasirodymo metu, jie paklūsta. Po 180 kg sveriantys gyvūnai nugrimzta, dar sykį apsikeičia aukštais švilpesiais ir ima drauge pūsti burbulus. Paskui pradeda greta vienas kito suktis vilkeliu“, – rašoma žurnale „National Geographic Lietuva“.
Šį nuostabų elgesį galima paaiškinti dvejopai: arba vienas delfinas mėgdžioja kitą taip greitai ir tiksliai, kad jų tarpusavio koordinacija tėra iliuzija, arba tai visai nėra iliuzija ir jie švilpaudami po vandeniu tiesiogine prasme aptaria planą.
Delfinai yra visiškai kitokie nei žmonės. Jie mato sonarais ir taip tiksliai, kad iš 30 m atstumo gali nustatyti, ar daiktas metalinis, plastikinis, ar medinis. Jie netgi gali pasiklausę kitų delfinų echolokacinio kleksėjimo išsiaiškinti į ką šie žiūri. Jie nekvėpuoja automatiškai, jų akys juda nepriklausomai viena nuo kitos. Panašu, kad miegant vienu metu ilsisi tik pusė jų smegenų. Mokslininkai net juokauja, kad delfinai lyg ateiviai, drauge su mumis gyvenantys toje pačioje planetoje.
Delfinai yra nepaprastai šnekūs. Jie ne tik švilpauja ir spragsi, bet ir skleidžia garsius plataus diapozono paketus, vadinamus pliūpsniais, kuriais drausmina jauniklius ir nubaido ryklius. Šių garsų besiklausantys mokslininkai nuo seno spėlioja, ką jie galėtų reikšti, jei apskritai ką nors reiškia.
„Neabejotinai tokie bendruomeniški gyvūnai su tokiomis didelėmis smegenimis nešvaistytų energijos povandeniniams plepalams, jei toje artikuliacijoje nebūtų prasmingo turinio. Tačiau net po pusšimčio metų tyrimų niekas vis dar negali pasakyti, iš kokių pagrindinių elementų susideda delfinų artikuliacija ir kaip tie elementai derinami“, – konstatuojama straipsnyje.
Tik maždaug per pastarąjį dešimtmetį aukštų dažnių povandeniniais garso įrašymo prietaisais pavyko užfiksuoti visą delfinų garsų spektrą, tik per pastaruosius porą metų atsivėrė galimybė naujais duomenų analizės algoritmais atlikti prasmingą šių įrašų analizę.
Patikimi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad mažiausiai vienas pastarąjį dešimtmetį plačiai tyrinėtas delfinų garsų tipas veikia kaip tam tikras nuorodinis simbolis. Delfinai vieni kitus identifikuoja ir kviečia skirtingais „žymimaisiais švilpesiais“. Manoma, kad dar būdamas jauniklis kiekvienas delfinas sugalvoja sau išskirtinį vardą ir juo naudojasi visą gyvenimą. Jūroje delfinai sveikinasi apsikeisdami žymimaisiais švilpesiais, ir, regis, ištisus dešimtmečius atsimena kitų delfinų švilpesius.