Kadangi bebrai nebijo gyventi netoli žmonių ir pridaro jiems nemažai žalos, E. Tijušo teigimu, yra dvi išeitys – medžioti arba bandyti sugyventi, pavyzdžiui, bebrų kertamus medelius galima nesunkiai apsaugoti tinklu. O jų statomas užtvankas mažinti Šiaurės Amerikoje ypač paplitusiais nesudėtingais įrenginiais.
– Kiek Lietuvoje yra bebrų, tiksliai nežinoma. Aplinkos ministerija oficialiai skelbia, kad, 2013 m. duomenimis, jų yra apie 50 tūkst. O kai kurie gamtininkai skaičiuoja, kad gali būti apie 40 tūkst. bebraviečių ir kiekvienoje jų – po 6–7 bebrus, taigi būtų jau ketvirtis milijono. Gal Jūs žinote, kiek yra tų bebrų?
– Deja, ir aš tiksliai nepasakysiu. Oficialus skaičius (apie 50 tūkst.) Aplinkos ministerijos gaunamas iš kasmečių medžiotojų apskaitų. Medžiotojai turbūt neidealiai tiksliai visas bebravietes inventorizuoja, ne visas jas lengva surasti. Antra, tiksliai pasakyti, ar toje bebravietėje vienas, du, penki ar dešimt bebrų, tikrai labai sudėtinga. Taigi skaičius nėra tikslus, greičiausiai bebrų yra gerokai daugiau. Manoma, kad didelėse teritorijose esančiose bebravietėse vidutinis bebrų skaičius – keturi. Taigi gal bebraviečių skaičiavimas būtų tikslesnis.
– Ar galima pritarti Aplinkos ministerijos duomenims, kad per pastaruosius septynerius metus bebrų Lietuvoje padaugėjo daugiau nei du kartus?
– Nors minėtų skaičiavimų tikslumu galima abejoti, vis dėlto, nepaisant pakankamai intensyvios medžioklės, daugumoje Lietuvos vietų populiacija auga, nes bebrai tikrai randa labai palankias gyvenimo sąlygas. Šis gyvūnas ypatingas tuo, kad, ko gero, mūsų gamtoje vienintelis nelabai tinkamoje gyventi vietoje gali susikurti reikiamas sąlygas padaręs vandens telkinius su užtvankomis, dambomis ir pan. Tad, kai bebras naują vandens telkinį įrengia ne visai žmogui tinkamoje vietoje, kyla konfliktas.
Tačiau gamtininkai bebrų veiklą vertina labai palankiai – bebrai yra laikomi biologinės įvairovės gausintojais, savotiškais garantais, nes įrengtos bebravietės, nauji vandens telkinukai, tvenkinukai sudaro puikias gyvenimo sąlygas daugybei įvairiausių gyvūnų rūšių, pradedant nuo mikroorganizmų ir baigiant stambiaisiais miško žinduoliais, kurie randa ten girdyklų, purvo vonių ir pan.
– Daug žalos bebrai padaro?
– Be jokios abejonės, patvenkę kokį nedidelį upelį, šaltinėlį ir suformavę naują tvenkinį, bebrai gali ir žemes paversti pelkėtomis, šlapiomis. Gali išdžiūti miškas (ne tik gali, bet ir išdžiūna), nes bebrai sunaudoja pakankamai daug medienos. O svarbiausia, kad bebras yra iš tų gyvūnų (nors pakankamai atsargus ir jį nelengva pamatyti gamtoje, kuris visiškai nebijo ir nevengia gyventi šalia žmogaus, nes vandenyje jaučiasi pakankamai saugus.
Konfliktas dar padidėja, kai bebrai ateina į sodybas medžių ieškoti. Tai gali būti ir dekoratyviniai medžiai, ir vaismedžiai. Tokiu atveju galima elgtis dvejopai – medžioti arba bandyti sugyventi. Man labai keista, kad iki šiol verslininkai neatrado tokios, mano galva, patrauklios verslo idėjos, kuri žinoma Šiaurės Amerikoje, tai – nesudėtingais įrenginiais reguliuoti bebrų patvankos aukštį. Nes bebras nejaučia saiko: jei gamtinės sąlygos leidžia, jis užtvanką lipdo iki pat maksimumo, nors to vandens jam gal tik trečdalio reikėtų.
Be to, bebrų kertamus medelius visiškai nesunkiai galima apsaugoti tinklu. Tie medeliai, kurie, žinau, bebrui bus patrauklūs, mano sodyboje apvilkti žaliu gražiu tinklu.
– Ar tai gudrus gyvūnas? Jį sunku sumedžioti?
– Nėra labai lengva. Kaip tik rugpjūčio 1 dieną prasideda naujas bebrų medžioklės sezonas. Dėl žvėrelių gausos ir poveikio žmogaus ūkinei veiklai sezonas labai ilgas – trunka net iki balandžio 15 dienos. Kaip rodo medžiotojų statistika, labai didelė dalis bebrų sumedžiojama pačioje sezono pabaigoje, pavasarį, kai ištirpsta ledas ir bebrai labai aktyviai pradeda judėti, eina maitintis į atvirą plotą.
O sezono pradžioje labai nedaug medžiotojų žavisi bebrų medžiokle, nes ji labai sudėtinga dėl gausios augmenijos prie tų vandens telkinių pakrančių, kur reikia tykoti ir ieškoti bebrų. Tačiau šiuo metu galima imtis prevencinio darbo – ieškoti naujų bebraviečių, nes kiekvienais metais nauja bebriukų karta pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje ieško, kur įsikurti. Pradžioje ta bebravietė būna labai nepastebima, ypač kai suvešėjusi augmenija, o staiga rudenį pamatai, kad jau verčiami medžiai. Taigi dabar pats laikas apsidairyti savo žemėse, miškuose, ar per vasaros pradžią neatsirado nauja bebravietė, ir, įvertinus, ar ten ji kels problemų, ar ne, reikia priimti sprendimą – arba ruoštis sugyventi, arba kviestis į pagalbą medžiotojus.
– Be medžioklės, dar galimi spąstai?
– Spąstai – ta pati medžioklė, tik kita jos priemonė. Viena priežasčių, dėl ko bebrų populiacija taip sėkmingai auga, yra natūralių priešų stoka. Jauniklį bebriuką kokia laputė gali sugauti, bet, kai jie tokio dydžio, kad lapė jiems pavojinga, jie labai mažai juda ir mažai tai lapei galimybių suteikia. Dar jų priešai – lūšis ir vilkas, bet, kadangi šių plėšrūnų populiacijos Lietuvoje tikrai nėra labai didelės, realaus poveikio nėra. Vilkai mėgsta medžioti bebrus, bet, kadangi bebrų labai daug, o vilkų ne tiek daug, rimtesnio poveikio populiacijai vilkai nepadaro.
– Radau informacijos, kad XVI a. švedų kronikininkas „Šiaurės tautų istorijoje“ rašė, kad Lietuva buvo pagrindinė bebrų kailių tiekėja visoje Europoje. Taigi jiems čia nuo seno patinka gyventi?
– Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visoje Europoje garsėjo bebrų ištekliais, bet iki XIX a. vidurio visoje Europoje bebrai būtent dėl kailių paklausos buvo visiškai išmedžioti. Taigi prieš 100 metų į Lietuvą bebras atsitiktinai užklysdavo tik Nemunu iš Baltarusijos. 1948 m. profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva buvo pabandyta sugrąžinti šiuos žvėris į mūsų gamtą. Tai pavyko taip sėkmingai, kad dabar jau turime kitą problemą – reikia reguliuoti jų gausą. Bebrai Lietuvoje nėra vienodai paplitę, nes jiems reikia vandenų. Sakykim, Pietryčių Lietuva turtinga upelių, ežerų, upių, o kur tų natūralių vandenų nėra, bebrams patrauklios melioracijos sistemos.
– Ar skanus bebras?
– Įdomu, kad sovietiniais laikais, kai egzistavo toks reiškinys, kaip mėsos deficitas, kažkodėl medžiotojai, nors bebrų sumedžiodavo nemažai, visiškai nevertino jų mėsos. Dabar bebro mėsa tarp medžiotojų yra nepaprastai madinga ir netgi nelabai drąsu būtų prisipažinti, kad jos nemėgsti ar kad neskanu. Bebro mėsa vertinga, skani, bet turi specifinį skonį ir kvapą. Šis gyvūnas visą žiemą minta mediena, taigi mėsytė įgauna tam tikrą skonį.
Žinomas toks istorinis faktas, kad viduramžiais kai kurie dvasininkai, ypač vienuoliai, apgaudinėdavo dievulį – per pasninką valgydavo bebrieną aiškindami, kad bebras gyvena vandenyje, jo uodega žvynuota, todėl tai – žuvis. Reikėjo kažkokio popiežiaus bulės, kad būtų nurodyta, jog ir bebras yra gyvūnas, o ne žuvis.
– Yra dar toks stebuklingas daiktas, kaip sruogliai.
– Taip, tai irgi viena iš priežasčių, dėl ko viduramžiais bebrai buvo labai intensyviai medžiojami. Tada (beje, ir dabar) buvo tikima, kad sruogliai turi gydomųjų savybių. Sruogliai – bebro liaukų sekretas, tirštos ir gličios konsistencijos bei nemalonaus kvapo. Iš tikrųjų tų gydomųjų savybių ten yra dėl labai paprastos priežasties. Su maistu bebrai gauna nemažai acetilsalicilo rūgšties (aspirino), kurios karklų žievėje yra ypač daug. Taigi sruogliuose yra koncentruoto natūralaus aspirino.