Lietuvoje viešėjusi viena garsiausių orangutanų tyrinėtojų profesorė Birutė Marija Galdikas įgyvendino savo seną svajonę. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode jos vardu pasodinta ąžuolų giraitė. Pirmadienį garsiąją tyrinėtoją „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi apdovanojo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Trumpos viešnagės tėvynėje dienotvarkė - įtempta, tačiau Birutė Galdikas surado laiko su GRYNAS.lt skaitytojais pasidalinti įspūdžiais apie Lietuvą, lietuvius ir apie jos pačios neblėstantį norą padėti orangutanams.
Vaikystėje daugelis norėjo tapti policininkais, gaisrininkais, medikais, mokytojais. Ar nuo mažens svajojote tik apie antropologės profesiją?
Aš visada tikėjau, kad būsiu tam tikros srities mokslininkė. Visada žinojau, kad mano darbas bus susijęs su gamta ar gyvūnais. Nuo pat vaikystės tuo domėjausi.
Papasakokite, kokie buvo pirmieji Jūsų susidūrimai su orangutanais?
Keliaudavau į miškus. Ten praleisdavau mėnesius, dienas, kol pamatydavau bent vieną laukinį orangutaną. Stebėdavau juos, kaip galima ilgiau, tačiau neretai tai trukdavo tik kelias minutes. Kai kuriuos iš jų sekdavau dienų dienas ir netgi galėdavau pamatyti, kaip orangutanai medžiuose stato savo lizdus.
Laukinių orangutanų stebėjimas ir sekimas reikalavo didžiulės kantrybės.
Daug laiko praleisdavau Indonezijos miškų tarnyboje. Ten padėdavau auginti iš vietinių žmonių paimtus orangutangus, kuriuos vėliau paleisdavome į laukinę gamtą.
Kuo orangutanai Jus pakerėjo?
Vienas svarbiausių dalykų yra jų akys. Jos įsimintinos. Kai tu į jas žiūri, atrodo, kad žiūri į žmogaus akis.
Didžiulės patirties ir įkvėpimo sėmėtės iš žymaus antropologo Louiso Leakey. Kaip susipažinote, kokią įtaką jis padarė Jūsų veiklai?
Louisas Leakey buvo tyrinėtojas. Su juo susipažinau universitete, kuriame studijavau. Jis buvo tas žmogus, kuris padėjo gauti pinigų, kad aš galėčiau vykti tyrinėti orangutanų į Borneo salą. Tai užtruko trejus metus, kol viską pavyko įgyvendinti.
Prie Jūsų veiklos gali prisidėti ir savanoriai. Kiek lietuvių savanorių sulaukiate? Kaip padeda savanoriai?
Praėjusiais metais sulaukėme trijų savanorių iš Lietuvos. Viena iš jų buvo veterinarė, kuri dirbo mūsų fonde „Birutė Galdikas“ Lietuvoje.
Viskas priklauso, nuo to, kuo savanoriai domisi. Pavyzdžiui, kai kurie savanoriai užsiima statybomis. Jie stato tiltus per pelkes, prie mūsų centro. Kita dalis savanorių rašo apie mūsų darbus ir platina medžiagą internete. Dar kiti – padeda prižiūrėti gyvūnus esančius narvuose.
Dėl miškų kirtimų orangutanų populiacija mažėja. Viena didžiausių problemų – miškų plotai kertami, o jų vietoje sodinamos palmės. Iš jų gaminamas palmių aliejus. Taip naikinamos orangutanų gyvenamosios vietos.
Kokios neišpildytos svajonės, sumanymai dar liko, kurias norite ir sieksite įgyvendinti?
Ir toliau stengsiuosi rūpintis orangutanais. Sieksiu, kad jų populiacija laukinėje gamtoje didėtų.
Jūsų knyga „Rojaus atspindžiai: mano metai Borneo saloje su orangutanais“ yra išleista įvairiomis užsienio kalbomis. Liepos mėnesį ji bus išleista ir lietuvių kalba. Kaip ilgai buvo brandinta ši mintis, kad knyga pasiektų lietuvių širdis?
Aš labai didžiuojuosi ir esu patenkinta, jog ir lietuviai galės skaityti mano knygą. Jos išleidimas lietuvių kalba buvo sudėtingas. Sunku buvo rasti, kas norėtų versti knygą į lietuvių kalbą. Vien leidėjo ieškojome dvejus metus. Kol knyga buvo pristatyta lietuvių kalba, praėjo daug laiko – 15 metų.
Ko pasigendate išvykusi iš Lietuvos?
Būdama užsienyje labiausiai pasiilgstu lietuviško maisto. Mėgstu tradicinius patiekalus. Taip pat žaviuosi Lietuvos gamta. Ji mane traukia savo gamtos vaizdais, miškų gausa. Bet labiausiai man patinka Lietuvos žmonės.