Rimtų tyrimų Minamata miestelyje nesiimta, kol keistų simptomų nepradėjo jausti žmonės. Netrukus paaiškėjo, jog dėl visko kalta „Chisso Korporacija“, chemijos pramone ir plastiko gamyba užsiimanti kompanija, kuri dešimtmečius į jūrą leido sunkiųjų metalų atliekas. Vienas iš daugelio šių nuotekų elementų buvo gyvsidabris. Oficialiai žvejyba Minamatoje uždrausta 1957 m., tačiau tuomet jau buvo per vėlu – skaičiuojama, kad dėl apsinuodijimo gyvsidabriu mirė 5000, ir nukentėjo 50 000 gyventojų. Nuo tada Japonijoje apsinuodijimas gyvsidabriu vadinamas Minamatos liga, o štai Lietuvoje kartais ir šiandien gyvsidabris žuvyje „nurašomas“ bobučių pasakoms ar sąmokslo teorijoms.
Gera žinia tautiečiams – mūsų mylimoje silkėje gyvsidabrio palyginus nėra daug. Bloga žinia gurmanams ir sušio mėgėjams: jeigu rūpinatės savo sveikata, teks ne tik įsiminti daugiausiai gyvsidabrio savyje sukaupiančių žuvų sąrašą, bet ir mėgautis jomis žymiai rečiau. Dabar jau ir tradicinės vakarų medicinos specialistai sutinka: stambiomis žuvimis mėgautis patartina nedažniau kaip kartą ar du per mėnesį.
Klausite, kas jūroje daužo termometrus? Iš tiesų gyvisdabrio taršos kilmė yra trijų rūšių: 10 proc. sudaro natūralios geoterminės nuotekos (dažniausiai vulkaninės kilmės), 30 proc. yra tiesioginės žmonių veiklos padarinys, ir net 60 proc. priskiriama atliekų pakartotinei emisijai. Didžiausią žmonių veikla grįstą tiesioginę gyvsidabrio taršą sukelia anglių deginimas, cemento gamyba, naftos perdirbimas, aukso ir geležies kasyba, taip pat vinilchlorido gamyba, sunkiųjų metalų lydymo pramonė, elektrinės, krematoriumai. Pakartotinės emisijos pavyzdys gali būti po žemė „palaidotas“ gyvsidabris, kuris netikėtai į aplinką patenka didelio potvynio metu. Kitaip tariant, žmonės taip pat čia prikišę nagus.
Patekęs į aplinką gyvsidabris gali tapti metilo gyvsidabriu – pačia toksiškiausia gyvsidabrio forma. Kai kurie mikroorganizmai paverčia gyvsidabrį metilgyvsidabrio (CH3Hg+) junginiais, šie kaupiasi žuvyje ir kituose vandens organizmuose. Įdomu tai, kad, gyvsidabrio koncentracija jūrose dar nėra didelė, tačiau gyviems organizmams grėsmė kyla dėl biomagnifikacijos proceso. Patekęs į jūras metilo gyvsidabris visų pirma absorbuojamas dumblių. Dumbliais ir planktonu mintančios žuvys su maistu įsisavina ir visą ten sukauptą gyvsidabrį, tačiau jų organizmai nesugeba (mat gyvsidabris nėra tirpus) jo pašalinti – ilgainiui žuvies vidaus organuose ir riebaliniuose audiniuose kaupiasi vis didesnis gyvsidabrio kiekis. Taigi, dėl biomagnifikacijos proceso aukščiau esantys mitybos grandinės nariai įsisavina ir vis didesnį gyvsidabrio kiekį, kuris kartais net dešimt kartų viršija kiekį, esantį jų valgomuose organizmuose. Pavyzdžiui, maža žuvelė savyje turi, tarkime, 1 mg gyvsidabrio. Suvalgęs dešimt tų mažų žuvelių didelis tunas savyje turės jau 10 mg gyvsidabrio. Suvalgęs dešimt tunų ryklys akumuliuos 100 mg ir t.t.
Būtina žinoti, kad didelė gyvsidabrio koncentracija gali būti mirtina, tuo tarpu mažesni kiekiai daro žalos širdies ir kraujagyslių, imuninei ir reprodukcinei sistemoms, taip pat gali negrįžtamai pažeisti centrinę nervų sistemą. Tačiau pavojingiausias gyvsidabris yra nėščioms moterims ir žindomiems kūdikiams. Taigi, belieka išsiaiškinti, koks ir kokios žuvies kiekis žalingas žmonėms.
Vengti žuvies produktų – ne išeitis. Dabar kaip niekad reikalingi gyvsidabrio taršą reguliuojantys įstatymai, kurių būtų paisoma globaliai. Juk vienos valstybės daroma tarša beveik niekada nelieka tos šalies teritorijoje. Pirmoji globali pasaulio reakcija į gyvsidabrio taršą buvo 1989 m. pasirašyta Bazelio konvencija – nuo tada mėginama sumažinti kenksmingų medžiagų importą ir eksportą. 1998 m. pasirašyta „Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija“ tarp Europos Sąjungos, JAV ir Kanados. Iki šiol tai yra didžiausio masto gyvsidabrio taršos reguliavimo susitarimas. Tačiau nuo tada, kai įžengėme į XXI amžių, daugiau nieko taip ir nebuvo pasiekta. Šiuo metu gyvsidabrio taršos reguliavimo dėmesys telkiamas daugiausiai į savanoriškas programas.
Taigi, belaukiant kol kas nors išgelbės pasaulį, pravartu žinoti juodąjį žuvų sąrašą.
Daugiausiai gyvsidabrio savyje sukaupia šios žuvys:
Karalliška skumbrė;
Kardžuvė;
Ryklys;
Tunas;
Pūgžlys;
Jūrų Ešerys;
Omaras;
Jūrinis upėtakis.
Tuo tarpu mažesnis gyvsidabrio kiekis susikaupia šiose žuvyse:
Šamas;
Kuoja;
Plekšnė;
Silkė;
Ančiuviai;
Vėžiai;
Juodalopė menkė;
Sardinės;
Vėgėlė;
Lašiša;
Austrės;
Tilapijos.
Net dirbtinai fermose užaugintos žuvys savyje kaupia gyvsidabrį – mat jo gauna su pašarais ir vandens nuosėdomis. Nors vienos žuvys turi mažiau gyvsidabrio nei kitos, visada svarbu paisyti gydytojų rekomendacijų. JAV EPA (Aplinkos sapsaugos agentūra) ir FDA (Maisto ir vaistų adminstracija) rekomenduoja nėščiosioms ir mažiems vaikams vartoti ne daugiau kaip 170 g bet kokios žuvies per savaitę arba rečiau. Europos Sąjungoje rekomenduojamas žuvies kiekis kone per pus mažesnis (iki 100 g per savaitę).