Żurawlow miestelyje renkasi Prancūzijos, Čekijos ir kitų Europos šalių aktyvistai, palaikymą išreiškia garsūs politikos, kultūros bei visuomenės veikėjai, norintys padėti šiai Lenkijos bendruomenei. Prieš kelias dienas iš Lenkijos grįžo ir lietuvių grupė, kuri buvo nuvykusi palaikyti prieš agresyvią skalūnų dujų gavybą protestuojančių kaimynų. Siūlome susipažinti su Chevron‘o „virtuve“ iš arčiau, su ūkininkų nuvarymo nuo žemės „receptais“ ir su kraštutiniais žmonių metodais, ginantis nuo pražūtingų užsienio „investicijų“, nes greitu metu ši patirtis gali praversti ir lietuviams. Kelionėje patirtais įspūdžiais bei surinkta informacija su „Žaliosios Lietuvos“ skaitytojais dalinasi Justina Vidzėnė.
Lenkijos skalūnų klodai – didžiausi Europoje. Antroji Norvegija?
„… skalūninių dujų dėka per 10-15 metų Lenkija taps antrąja Norvegija!“ – 2010 metų balandį su šiuo revoliuciniu šūkiu ir pažadu Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosław Sikorski atvėrė naują etapą Lenkijos istorijoje, kuris turėjo amžiams ir visiems laikams „išvaduoti“ šalį nuo priklausomybės Rusijai. Ir visa tai skalūnų dujų dėka, kurių pradiniais duomenimis turėjo užtekti bent 300 metų (paskutiniais Lenkijos geologijos instituto duomenimis prognozės sumažintos bent 10 kartų, JAV geologai skaičių sumažino net 100 kartų).
Girdėta giesmelė? Mūsų politikai žvelgė dar plačiau – A. Kubilius ir A. Sekmokas masino lietuvius Dubajaus ir Kataro vizija. Prezidentės patarėjas ekonomikos klausimais, buvęs SEB analitikas Nerijus Udrėnas niekaip negalėjo atsistebėti, kaip žmonės gali protestuoti prieš Lietuvos gerovę ir galimybę tapti turtinga šalimi „panašiai kaip Norvegija“. Ir čia analogiškai, kaip pas kaimynus, prognozė, kad skalūnų dujų Lietuvai užteks 30 metų staiga tų pačių amerikiečių mokslininkų (kaip smagu, kad yra kas paskaičiuoja už mus mūsų turtus) nė nepradėjus pirmųjų gręžinių – buvo sumažintos iki 3 metų.
Lenkijoje skalūnai slūgso 4 km gylyje, juos išgauti yra gerokai sudėtingiau ir brangiau nei Lietuvoje, tad ateinančių kompanijų entuziazmas – kiek prislopęs. Lenkijoje veikia keletas kompanijų, siekiančių išgauti skalūnų dujas o, keletas jų net spėjo pasitraukti. Bet darbai toli gražu nestoja… Išduota jau virš 100 licencijų skalūnų dujų gavybai. Ši teritorija apima beveik PUSĖ LENKIJOS…
Agitavo net kunigai
Skalūnų gavyba Lenkijoje jau įteisinta įstatymais, o daugelis žmonių nelabai ką ir težino apie skalūnų dujų gavybos specifiką ir pavojus. Dujų lobistai čia atliko puikų įdirbį, priešingai nei Lietuvoje – čia smegenų plovimas buvo pradėtas nuo vietinės valdžios atstovų ir šviesuomenės – seniūnų, merų ir netgi kunigų. Valstybė agitacijai skyrė 700 000 zlotų Liublino geologijos profesoriui, kuriam buvo patikėta įkurti fondą, kurio lėšomis būtų agituojama už skalūnų dujų išgavimą – apmokyti Liublino vyskupijos kunigai ir katalikiška jaunimo draugija. Kai kurie apžvalgininkai tokius veiksmus lyginio su prieškario situacija, kai šalies vadovų prašymu kunigai tikintiesiems aiškino apie elektrifikacijos naudą. Darbui buvo gerai pasiruošta – skalūnų šalininkų, įtikėjusių kalbomis apie pigias dujas ir „nepriklausomybę“ nuo Gazprom‘o čia labai daug.
Korupcijos skandale – verslininkai, Geologijos departamento vadovas ir kiti įtakingi pareigūnai
Nors dar nėra aišku, kiek skalūnų dujų turi Lenkija, naują ir „daug žadančią“ verslo sritį jau drebino pirmieji korupcijos skandalai. Lenkijos Vidaus saugumo agentūra (VSA) sulaikė septynis asmenis, kurie įtariami korupcija, išduodant skalūnų dujų paieškų licencijas.
Sulaikyti Vidaus reikalų ir administracijos ministerijos bei Aplinkos ministerijos valdininkai bei trys vieno turtingiausių lenkų – Ryszardo Krauze įmonės darbuotojai. Tarp sulaikytų valdininkų yra ir Aplinkos ministerijos Geologijos ir geologinių licencijų departamento vadovas. Bendrovės Silurian, kuri priklauso R. Krauze energetikos koncernui Petrolinvest, darbuotojai kyšius ministerijų valdininkams mokėjo nuo 2011 metų pavasario iki rudens. Valdininkai gaudavo po keliasdešimt tūkstančių litų.
Lenkijos žiniasklaida tyli arba meluoja
Lenkijos žiniasklaidoje beveik neišvysite kritiškų straipsnių ar laidų, bet kokia kita nuomonė yra blokuojama. Skalūnų gavybos kritika, jos grėsmės yra nerašyta tabu. Išsamesnių ir objektyvių straipsnių apie padėtį Lenkijoje rasite nebent užsienio spaudoje, socialinio tinklapio Facebook grupėse ar pačių aktyvistų internetiniuose puslapiuose. Viešint Lenkijoje, susidarė įspūdis, kad Lietuvoje informaciniu atžvilgiu mūsų padėtis gerokai pranašesnė – skleisti informaciją ir pasiekti įtakingus asmenis mažutėje, vos kelis milijonus turinčioje šalyje yra gerokai paprasčiau. Tuo tarpu Lenkija, kurioje gyvena virš 30 milijonų, išsibarsčiusių tokioje didelėje teritorijoje – pasiekti žmones, neturint savo rankose pagrindinių žiniasklaidos kanalų, yra nepaprastai sunku. Dar sunkiau pasiekti žmones, kurie „jau žino“, tad bet kokia informacija, nesutampanti su jiems suformuota nuomone – tėra „gazpromo propaganda“.
Naujas įstatymas, ne tik „draugiškas investuotojams“ – jis pažeidžia Konstituciją
Nuo 2012 metų sausio 1 dienos Lenkijoje įsigaliojo naujai patvirtintas Geologijos ir Kasybos įstatymas (geological and mining law). Naujasis įstatymas supaprastina procedūras, gerokai sumažina reikalavimus ir palengvina kelius ateinantiems „investuotojams“. Aplinkosauginiai aspektai beveik neliečiami, pasak valdininkų – „esamų yra pakankamai“, nors itin pavojingas, taršus ir specifinis skalūnų gavybos metodas yra visiška naujovė ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Lenkų aplinkosaugininkai skundžiasi, kad naujasis įstatymas visiškai neužsimena apie milžiniškais kiekiais į žemės gelmes pumpuojamus ir grįžtančius toksinių cheminių medžiagų kiekius.
Įstatymas inicijuotas specialiai naftos ir dujų gavybos verslo magnatams, jiems suteikiant neįsivaizduojamo masto galių, t.y. šios megakorporacijos įgyja teisę išvaryti ūkininkus iš savo žemių, kurios yra tinkamos išteklių eksploatavimui. Tai kelia klausimą sunerimusiems lenkams apie galimus Konstitucinius pažeidimus ir Lenkijos žemių išdalinimą amerikiečių korporacijoms.
Pagal šį įstatymą verslininkai, gavę licenciją angliavandeniliams (skalūnai, nafta ir kt.) išgauti, turi teisę reikalauti leisti naudoti privatiems savininkams priklausančias žemes angliavandenilių gavybai jas išperkant, net jeigu abi pusės dėl to nesusitaria. Šis įstatymas kėsinasi į privačią nuosavybę, prisidengiant valstybinių išteklių naudojimo pirmenybe, kitaip tariant, jeigu sėdi žemėje, kurioje interesų turi privati kompanija, kuriai licencijas eksploatuoti išteklius už atitinkamą mokestį parduoda valstybė – įstatymas bus „investuotojo“ pusėje, o tu būsi priverstas žemę parduoti už popierius. Nes ištekliai – valstybės nuosavybė.
Kompanija turi teisę reikalauti išpirkimo ir versti žemės savininkus palikti savo žemes. Įdomiausia tai, kad skalūnų išgavimas yra įtrauktas į taip vadinamą valstybinių tikslų sąrašą, taip vadinamą „Polish Catalogue of Public Objectives“ (katalog celów publicznych), o tai reiškia, kad įstatymai įgalina privačias užsienio kompanijas išvaryti teisėtus savininkus iš jų žemių, jeigu tai sutampa su valstybės tikslais. Tai ir užtvirtina minėtasis Geologijos ir Kasybos įstatymas. O tai jau rimtas Konstitucijos pažeidimas, lygybės principo ir nuosavybės teisės nepaisymas.
Beje, labai panašia linkme judama ir Lietuvoje. Į šio rudens Seimo sesiją jau yra įtrauktas klausimas dėl poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pataisos (PAV), kurioje naikinama savivaldybių ir bendruomenės teisė dalyvauti sprendimo priėmimo procesuose, svarstant kokius investuotojus ir veiklas įsileisti ar ne. Beje, idealiai atitinkantis Chevron reikalavimus, nes jų vienintelė kliūtis šiam momentui yra bendruomenė. Teritorinio planavimo pataisose, kurios buvo priimtos 2012.06.27 – siaurinamos visuomenės dalyvavimas, atveriami vartai naikinti gamtos ir kultūros paveldą, su didelėmis landomis korupcijai ir nežabotam verslo apetitui. Svarstant šias pataisas aktyviai dalyvavo nekilnojamo turto plėtros asociacijos atstovai. 2013.06.18 patvirtintas korupcinis Miškų įstatymas, kuris leis verslui neribotai kirsti valstybinius miesto miškus, vykdyti statybas gražiausiose vietose ir grobti po jais esančius valstybinius išteklius.
Rodėsi Lenkijoje skalūnais, priešingai nei Lietuvoje, džiaugiasi visi, o vienintelė problema tėra gerokai sumažėjusios prognozės ir lūkesčiai. Tad kaip perkūnas iš giedro dangaus buvo žinutė apie jau antrą savaitę protestuojančius ir kelius blokuojančius ūkininkus – informacija mus pasiekė jų Facebook paskyroje sukurtos grupės dėka. Mažo kaimelio Zurawlow, įsikūrusio Lenkijos prietryčiuose, pastangomis – Chevron jau antrus metus niekaip negali pradėti darbų. Negali nesižavėti žmonių drąsa ir užsispyrimu, stojant į tokią nelygią kovą su korporaciniu gigantu Chevron, kurį beveik atvirai remia aukščiausi valstybės pareigūnai. Kuo tai pasireiškia? Ignoravimu to, kas vyksta, kurpiamais korupciniais įstatymais ir visišku atsiribojimu nuo šių kompanijų veiklos ir santykių su vietos bendruomenėmis.
12 valandų kelio ir mes atsiduriame kaimelyje, visai netoli Ukrainos sienos, ekologiškai švarioje žemės ūkio vietovėje, įsikūrusioje Natūra 2000 zonoje (tai vieningas specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas, saugantis nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis bei jų buveines), dar vadinamoje „Lenkijos plaučiais“, kurios gyventojai prieš nepilnus 2 metus staiga sužinojo, kad Chevron, trečia pagal dydį korporacija Amerikoje ruošiasi gręžti ir nuodyti jų žemes. Kaimas, kuriame gyvena vos virš 50 šeimų.
Tik įsukus į keliuką, vedantį link Zurawlow, mus pasitinka užrašas: „Occupy Chevron“ (Okupuok Chevron‘ą) bei plakatai su užrašais: „Vakar Černobylis, šiandien – Chevronas ? Chevronas turi sumokėti 18 milijardų dolerių už „Amazonės Černobylį“, už apnuodytus 337 tūkstančius ha Amazonės miškų“.
Pirmą vakarą sėdus su vietiniais gyventojais – pasijutom it kokioje kreivų veidrodžių karalystėje. Jiems pasakojant, mums antrinant (laužyta rusų, lenkų kalba, angliškai kalbėjo tik pora žmonių) – darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad situacija, metodai, aplinkybės, kaip veikia šios kompanijos – beveik identiškos. Žiniasklaida tyli, politikai leidžia jiems palankius įstatymus, pučiamas „pigių dujų“ burbulas, gasdinama Gazprom‘u, bendruomenėms meluojama kiekviename žingsnyje, jos stumiamos į užribį ir paliekamos akis į akį su grobuonimis, veikiama grubiai, šiurkščiai pažeidinėjant esamus įstatymus – be jokių skrupulų ar stabdžių. Lenkams aišku sunkiau… jų žymiai daugiau, informacija plinta labai lėtai, blokuojama, lobistinė propaganda, veikusi tinklinio marketingo principu, yra padariusi savo įdirbį. Kompanijos daugelyje vietų jau yra pradėję paruošiamuosius darbus, tiesia kelius, gręžia bandomuosius gręžinius. Viskas jau pajudėję į priekį. Tik ne Zurawlow. Kažkuo ypatinga ši vieta.
Ne visi Lenkijoje taip aktyviai stoja į kovą su korporacijomis
Skleidžiama dezinformacija ir pasakos apie „antrąją Norvegiją“ yra pasiekusios savo tikslą. Tuo įsitikinom patys. Vietiniai aktyvistai perspėjo – nepulkite nieko įtikinėti, pirma išsiaiškinkite ar žmogus „už“ ar „prieš“ skalūnų dujų gavybą. Įsitikinome stabtelėję ir paklausę kelio artimiausiame miestelyje – keleto jaunų vyrų nuotaika staigiai keitėsi vienam iš mūsų užsiminus apie į gelmes leidžiamus nuodus – vienas jų mostelėjęs ranka nutildė – „Net nepradėkit, skalūnų dujos yra labai gerai! Mes už pigias dujas!“
Tai ne pirmas Chevron bandymas įsiveržti į Zurawlow. „Mūsų valstybė atsisakė ne tik skalūnų dujų, bet ir anglies“ pasakoja vietiniai. Šiose vietovėse Chevron‘ui atiduoti leidimai (koncesija) ne tik skalūnų dujoms, bet ir anglims išgauti. Zurawlow įeina į Liublino teritoriją, kurioje slūgso didžiausi anglies klodai Europoje.
Pirmą sykį šiame kaimelyje Chevron pasirodė prieš pusantrų metų, 2011 m. lapkritį… Iki pirmojo susitikimo su gyventojais Chevron kaip visada kruopščiai atliko namų darbus – susirado nieko neįtariančias aukas. Paslaptingu būdu iš savivaldybės jie gavo duomenis apie skurdžiausiai kaime gyvenančius vietinius, į kuriuos ir buvo nusitaikyta. Pasirinkti žmonės, kuriuos lengviausia paveikti pinigais – du Zurawlow gyventojai, su kuriais Chevron sudarė sutartis dėl žemės sklypų nuomos.
Vienas iš jų Janusz Katek. Jis neatskleidžia, kiek jam buvo sumokėta ir kiek ilgam išnuomota. Bet jis patvirtina, kad negalės ūkininkauti tose žemėse porą metų. Janusz sako, kad turėjęs pasinaudoti galimybe užsidirbti, lyginant su kaimynais, jo namai skurdoki ir žemės jis turi gana nedaug. „Aš nedirbu tame versle, detalių nežinau. Nežinau ar tai gerai, ar blogai. Aš tikiu mūsų valstybe – jeigu jie jau davė leidimus gręžti, reiškia jie žino ką daro. Juk tie, kurie sėdi ministerijose turėtų žinoti, pavojinga tai ar ne… Iš kur man žinoti? Jeigu jau gavo leidimus, reiškia nieko baisaus čia nėra“ – samprotauja Janusz. „Aš vis dar kalbuosi su kaimynais, bet aš netikiu viskuo, ką jie sako, nes pareigūnai yra man minėję, kad kita kompanija, greičiausiai Gazprom moka jiems, kad neleistų čia gręžti…“
Chevron sutarčių negalima rodyti net savo teisininkui
Dabar įdomiausia dalis – kokiomis sąlygomis? Sutartys sudarytos 30 metų (!) su galimybe pratęsti dar 25 metams, savininkas niekam negali jos rodyti ar viešinti – netgi savo teisininkui, už jos paviešinimą jam gresia 5000 zlotų bauda. Savininkas negali jos palikti nei testamentu, nei dovanoti. Chevron turi pirmenybės įsigijimo teisę. Štai čia ūkininkai ir sunerimo – koncesijos (leidimai) išduodami 4,5 metų laikotarpiui, oficialiai kalbama, kad tai tik tyrimai, tik žvalgyba, dar neaišku, ar išgaus ką nors – o čia še tau, kad nori – sutartys su žemių savininkais sudaromos net 30-čiai metų! Ūkininkai pradėjo kasti giliau, domėtis kompanija ir naudojama „fracking“ technologija – analizavo medžiagą, kurią jie rado internete, domėjosi kitų kraštų patirtimi, ypatingai katastrofiška padėtis Pensilvanijoje juos stipriai sukrėtė.
Toliau pasikartojo Lietuvoje jau veikęs scenarijus – sutvarkiusi nuomos sutartis, 2012 m. sausį kompanija Chevron pradėjo organizuoti „švietėjišką“ susitikimą su gyventojais, į kurį atsivežė vietinius ekspertus iš Liublino Universiteto. Gyventojai, prisiskaitę informacijos, į susitikimą atėjo stipriai pasiruošę – kameros, žurnalistai, konkretūs klausimai. Chevron‘o specialistai, pamatę, kas jų laukia – iš salės PABĖGO ir 6 valandas sėdėjo autobuse, palikę vargšus samdytus Liublino „ekspertus“ akis į akį su gyventojais, kurie taip ir nesugebėjo dorai atsakyti nei į vieną gyventojo rimtesnį klausimą ar abejonę, viską peradresuodami iš salės pabėgusiems atstovams. Po šio susitikimo Zurawlow gyventojų abejonės, įtarimai ir nepasitikėjimas kompanija tik dar labiau išaugo. Štai tą dieną ir prasidėjo karas. Nuo tada, anot vietinio gyventojo – „pradėjome juos stebėti“.
Pirmoji Chevron invazija – išgelbėjo paukščiai
2012 m. pavasarį kovo mėn. Chevron‘as be jokio perspėjimo ir dokumentų buldozeriu įvažiavo į išnuomotą sklypą ir pradėjo ruošti aikštelę. Supuolę ūkininkai blokavo kelius, iškvietė vietinės valdžios atstovus, iškvietė policiją, pareikalavo iš Chevron leidimo dokumentų ir jų laukė net 8 valandas – jų, žinoma, Chevron negalėjo pristatyti, neturėjo netgi paprasčiausių leidimų, leidžiančių įvažiuoti technikai, sunkesnei nei 5 tonos. Susipakavo, išvažiavo. Tyla.
Gyventojai puolė rašyti visokius oficialius raštus, kreipėsi į įvairiausias įstaigas, ministerijas, parlamentą, siuntinėjo surinktą medžiagą apie juodus Chevron darbelius – jų padarytas milijardus dolerių siekiančias neatlygintas žalas, ekologinę katastrofą Ekvadore ir kitose šalyse. Rašė ir pačiam Chevron‘ui. Pervertę krūvą ES ir Lenkijos teisės aktų, pasitelkę gamtosauginius įstatymus, gyventojai rado spragą ir sugebėjo sustabdyti grobuonišką invaziją – pasirodo, kovo bei liepos mėnesiais negalima vykdyti jokių darbų, kurie gali drumsti tam tikrų šioje teritorijoje saugomų itin retų paukščių ramybę jų perėjimo ir veisimosi metu. Kaimas yra ypatingo aplinkosauginio režimo zonoje.
„Occupy Chevron“ (Okupuok Chevron‘ą)
Deja, ramybė truko vos metus, o prieš kelias savaites, birželio 3 dieną, 6 valandą ryto į laukus atriedėjo Chevron sunkvežimis su kuolais ir vielomis ir ketino tverti teritoriją. Žmonės reagavo žaibiškai, paskelbus kaime pavojų – blokavimui skirtą sunkiąją techniką suvežė tą pačią akimirką. Kai atvykome (06.17) ūkininkų protestas tęsėsi jau 2 antrą savaitę. Ir vis dar tęsiasi. Iki Chevron‘as pasitrauks.
Šiuo metu Zurawlow veikia ištisą parą budintis štabas (palapinėje), kuriame visada yra žmonių. Kitoje kelio pusėje – palapinėms skirta, specialiai nušienauta erdvė, kurioje apsistoja atvykusieji palaikyti lenkų ūkininkų. Beje, kviečiami visi! Nuliūdinsime mėgėjus išgerti – alkoholio ten nerasite – tokia taisyklė.
Veikia bevielis internetas, sustatyti galingi akumuliatoriai, tiekiantys energiją budintiems ir svečiams. Viskas, kas vyksta, dedama į internetinį puslapį ir Facebook paskyrą, nenutrūkstama gyva transliacija 24/7. Čia nuolatos sukasi žmonės, atvažiuoja ir išvažiuoja svečiai, lankosi žurnalistai, vietinės moterys pasikeisdamos gamina ir budintiems žmonėms neša naminį maistą, kurio čia niekada netrūksta.
Gyventojai dabar budi pasikeisdami, penkiasdešimtmetį perkopusi Barbara su vyru inžinieriumi Andžejumi vos prieš 5 metus čia įsigijo sodybą, kurioje išėję į pensiją planavo praleisti likusius metus, o dabar tapę vieni aktyviausių judėjimo dalyvių, mums rodo visą sąrašą telefonų, kuriame keli šimtai numerių – visi jie bus sukelti ant kojų, kai tik „Chevron“ sumanys pradėti savo darbus. Andžejus atitempia ir demonstruoja mums sireną, kuri veikia kaip garsinis pavojaus signalas. Mums atvykus, lenkai jau buvo išlydėję rumunų ir čekų palaikymo komandas. Stovykloje sutikome vokiečių žurnalistą, kelis amerikiečius.
Kaip supratome, identiškas scenarijus vyksta visoje Europoje, dirbama tuo pačiu principu – stiprus lobistinis įdirbis, korumpuota spauda ir politikai unisonu kalba, kad „būtina žvalgyt“, kad „dujos atpigs“, kad „reikia atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos“. Visur stumiamos lobistinės, tik „investuotojui“ naudingos įstatymų pataisos pagal beveik identišką veiksmų eigą, naudojant tas pačias propagandines klišes. Tad nieko čia naujo ir Lietuvoje.
Josh Foxas ir Yoko Ono siunčia palaikymo laiškus
Protestas sulaukė nemažai tarptautinio dėmesio ir beveik jokio dėmesio Lenkijos spaudoje. Be atvykstančių ir išvykstančių kitų šalių aktyvistų, palaikančius laiškus jiems rašė ir Josh Fox (filmo „Gasland“ kūrėjas), Yoko Ono (Johno Lenono našlė, aktyviai kovojanti prieš skalūnų dujų gavybą Niujorko valstijoje), lenkai taip pat sulaukė ir vieno geriausių prancūzų aplinkosaugininko, garsaus kovotojo, kandidatavusio į Prancūzijos prezidentus, dabar europarlamentaro, aktyvaus žaliųjų judėjimo lyderio Jose Bove palaikymo. Žmonės jiems siunčia laiškus iš viso pasaulio, net iš Afrikos.
„Drill Baby Drill“. Pažintis su Lech Kowalski
Stovykloje vienas pirmųjų žmonių, su kuriuo susipažinome, tai lenkų kilmės amerikietis, nepriklausomas avangardinių filmų režisierius Lechas Kowalskis. Jo vizitinė kortelė – niekada iš rankų nepaleidžiama kino kamera, kuri šiais laikais atstoja šautuvą. Jo tėvai karo metu bėgo į užsienį, jis gimė Londone, jo namai – Niujorkas ir Paryžius. Vienas iš jo labiausiai plačiajai publikai žinomų darbų – filmas apie žymiausios ir garsiausios pank roko grupes „Sex Pistols“ užkulisius jų turo metu. Savu laiku gavęs Niujorko mero kvietimą dirbti miesto kultūros direktoriumi, dalyvavęs ir savo filmais laimėjęs gausybę prestižinių filmų festivalių apdovanojimų, šįsyk režisierius grįžo link savo šaknų – jis kilęs iš šių kraštų.
„Mano šaknys čia, tad aš jaučiu ryšį su šiais žmonėmis. Mes čia dirbame kaip vienas kūnas, čia būdamas suvokiau, koks galingas ginklas yra kamera. Turime čia stovyklą, pasipriešinimo stovyklą, kovojančią su agresyviomis korporacijomis ir jų politika. Tai nėra politinis judėjimas, tai ūkininkų siekis apginti žemę. Čia nėra lyderių, mes čia visi vienodi. Mokomės vieni iš kitų, mokomės iš tų, kurie čia atvažiuoja mūsų palaikyti.“
Lechas čia buvo ir praėjusiais metais atvažiavęs ieškoti medžiagos filmui apie korporacijų spaudžiamus ūkininkus, visai atsitiktinai sužinojo apie Chevron‘o invaziją į žmonių žemes. „Šie fermeriai yra marginalizuojami (nustumti į pakraštį). Tai žmonės, nustumti į užribį (underground people). Jie niekam nerūpi. Paryžiuje, kur aš gyvenu, ir Niujorke, ten antri mano namai – tik turtingi žmonės gali sau leisti valgyti ekologišką maistą. O augina jį kas? Tie patys ūkininkai. Jeigu mes leisime sunaikinti šiuos žmones – mes niekada neturėsime ekologiško maisto. Labai svarbu suvokti šių žmonių svarbą. Ypatingai smulkiųjų ūkininkų.“
Lechas stovykloje nuo pat pirmos dienos – gyvena pas vietinius gyventojus. Viską filmuoja ir ruošia medžiagą jau 3-iam filmui. Internete galima rasti gausybę festivalių apkeliavusį jo kurtą dokumentinį filmą „Drill Baby Drill“, kuriame užfiksuota Zurawlow kaimelio istorija ir kova, pirmasis jo susidūrimas su Chevron. Pirmoji pergalė.
„Drill Baby Drill“ buvo parodytas Prancūzijos Senate, Vokietijos ir Prancūzijos televizijose, kuriose gavo itin aukštus reitingus. Šių metų balandį Lech Kowalski inciatyva filmas buvo pristatytas ir parodytas Europos Parlamentui.
Chevron reikalauja kompensacijų
Barbara ima mane už rankovės, tempia į šoną, parodo pirštu – „štai jie budi čia!“. „Kas budi?“ – „Chevron‘o žmonės!“. Ir iš tikrųjų, kitoje štabo pusėje, vos už kelių metrų stovi kita palapinė, kurioje sėdi 5-8 žmonės ir panašu, kad lošia kortomis. Šalia nedidelis sunkvežimis. Gyventojai aiškina mums, kad ši apsauga šalia jų budi ištisą parą, nuo pirmos protesto dienos. Kiekvieną dieną keičiasi pamaina. „Jie ištisai mus filmuoja, ten visada įjungta kamera, nukreipta į mūsų pusę“. Kartas nuo karto Chevron operatorius ateina arčiau vietinio štabo ir bando fiksuoti vaizdą, vykstantį viduje.
„Jie su mumis nesileidžia į jokias kalbas, matyt, uždrausta“ – karčiai šypteli Barbara. „Tai tik samdoma apsaugos kompanija. Įsivaizduokite, Chevron nori mūsų kaimą paduoti į teismą, jie nori, kad mes sumokėtume už darbų prastovą ir kompensuotume kaštus, skirtus apsaugos kompanijai. 1 dienos nuostolį Chevron įvertino 10 000 zlotų. Nors kompanija ir neturi visų reikiamų dokumentų pradėti darbus vietoje, esančioje ypatingo gamtosauginio režimo zonoje. Bet vis tiek atvažiavo ir dar kelia ieškinius. Naujų leidimų neturi, senasis atšauktas – juridiškai jokių galių. Su mūsų teisininkais prie vieno stalo nė nesiruošia sėstis. Leidimai baigėsi dar praėjusiais metais (baigėsi 4,5 metų terminas), naujų ministerija dar nepatvirtino – o jie jau čia.“
Kas dieną lankosi policija, ko jie nori, mes taip dorai ir nesupratome. Vieną dieną jie netgi bandė atimti filmuojančio režisieriaus medžiagą, kuris apie šį kaimą kuria jau antrąjį filmą, bet atstojo įsikišus advokatui. Kai atvykome – į policiją apklausai buvo iškviesti beveik 40 vietinių žmonių. Žmonės pasiruošė teisininkų specialiai paruoštą bendrą instrukciją, kurioje yra surašytos visos jų teisės, ko gali ir ko negali reikalauti policija ir t.t.
Vienintelis ginklas – stipri dvasia ir viešumas
„Stovime kaip teisės sargybiniai. O juk turėtų būti policija, vietos, valdžios pareigūnai šioje pozicijoje, ne mes. Jokia kompanija negali dirbti be dokumentų. Teisė taikoma paprastiems žmonėms, o Chevron‘ui teisė negalioja?“ – retoriškai klausė Barbara. Kol žiniasklaida tyli, o politikai nereaguoja, tėra vienintelis ginklas – VIEŠUMAS. „Antra savaitė – žiniasklaida tyli, valdžios pareigūnai… nei vienas neatvažiavo. Mes išnaudojame kiekvieną galimybę apie mūsų padėtį skleisti tarptautiniame ir vietiniame lygmenyje. Apie mus jau rašė nemažai užsienio žiniasklaidos priemonių. Media po truputį įsisuka, atvyksta vis daugiau žurnalistų. Įtariame, kad triukšmas bus pasiekęs ir pačius šeimininkus Amerikoje. Tikimės, kad šis tarptautinis dėmesys išgąsdins Chevron, kurio partneriai tikrai nebus patenkinti tokia įvykių eiga.
Ko norime? Norime, kad Chevron paliktų šį kraštą ir atsisakytų leidimo. Jau jie tiek yra nusižengę įstatymams, jau tiek kartų esame juos pagavę… Kodėl mes jau trečią savaitę privalome čia būti, palikę namus, daržus, darbus? Stovėsim tol, kol valdžia nepadarys, kad su Chevronu būtų atsisveikinta.“
Juodas, dumblinas vanduo ir trūkinėjančios namo sienos
„Vanduo buvo geras, bet dabar jis juodas ir atrodo kaip nafta“– skundėsi viena gyventoja, kuri kaip ir dauguma čia esančių naudojasi šulinių vandeniu. Zurawlow nėra vandentiekio. Kiekvienas turi savo šulinį. Šalia jos namų prieš 3 metus buvo daromi seisminiai tyrimai (seisminiai tyrimai – pradinis skalūnų paieškos etapas, kurio metu testuojamas ir sprogdinamas žemės paviršius, nustatant palankiausią vietą gręžiniui). „Jis iki šiol nesikeičia“. Gyventojai yra sunerimę ir dėl savo šulinių – GALI PRITRŪKTI VANDENS, nes Chevron savo šulinius daro tame pačiame gylyje. O sutartyje nurodyta, kad vandenį turi vežtis savo.
Vienas gyventojas, prie kurio namų buvo vykdomi seisminiai tyrimai, atsivežė ir vandens pavyzdžius. Seisminiai tyrimai buvo atliekami 90 metrų nuo jo namų (nors žadėjo 300 m.), pasikeitė ne tik vanduo… Sutrūkinėjo namo sienos, laiptai, netgi marmurinis stalviršis. Plyšiai plečiasi toliau, į kai kuriuos galima netgi įkišti pirštą.
Vietiniai pasakoja, kad išskirtiniais atvejais buvo mokamos kompensacijos, kai kuriems netgi buvo sumokėta 700-800 zlotų už seisminių sprogdinimų metu padarytą žalą, vienai savivaldybei sumokėjo netgi 25 tūkstančius už patirtą žalą (su valstybinėmis įstaigomis Chevron pyktis kol kas privengia). Kol galų gale, viską baigę, susikrovė ir išvažiavo, šiuos reikalus tvarkyti perdavę draudimo kompanijai – tąsykitės ir teiskitės su ja.
Ir čia tik paviršius, pradinis etapas – galime tik įsivaizduoti kas bus kai tokie „atsakingi specialistai“ su tonomis chemikalų kelių kilometrų gylyje sprogdins žemės gelmes. Kažin ar padės draudimo firmos. O kas ryšis drausti?
Gretimame kaimelyje – ruošiama infrastruktūra pirmajam gręžiniui
Vietos gyventojai pasiūlė aplankyti kelias toliau esančias vietoves, kuriose jau pradėti paruošiamieji darbai. Skirtumas tame, kad ten gyventojai skalūnų gavybą mato kaip galimybę kaimeliui suklestėti. Atvykę į vietą, netrukome suprasti, kurioje vietoje vyksta darbai. Nesustojamu srautu zujo traktoriai, buldozeriai, kurie lygino vietinės reikšmės keliuką vedantį sklypo, kuriame bus gręžinys, link.
Kad patekti į gręžinio vietą, teko bristi apie 2-3 kilometrus laukais, nes keliu naudotis dėl vykstančių darbų negalėjome. Aplinkui viskas apsodinta javais, bulvėmis, kitomis maistinėmis kultūromis. Klausimas: ar norėtume valgyti ten išaugintas daržoves ir vaisius žinodami, kad visa tai augo gręžinio zonoje..? Jeigu skalūnų gavyba Lenkijoje pasiektų pramoninės gavybos lygį – rekomenduočiau atsisakyti lenkiškos produkcijos.
Pakeliui užsukome į kelias sodybas šnektelti su vietiniais žmonėmis, gyvenančiais vos keli šimtai metrų nuo planuojamo gręžinio zonos. Vienoje sodyboje moteris abejingai gūžčiojo pečiais – ji tik samdinė, kitoje jaunutė mergina džiaugėsi, kad „kompanija žada suremontuoti mokyklą, sutvarkys kelius, tėtis gavo darbą prie kelių tvarkymo“, užklausta, ar yra girdėjusi apie Zurawlow protestą, mergina numojo ranka – „O jie dar protestuoja? Jie dar gailėsis, ko atsisako, kai pamatys mūsų sutvarkytus kelius, mokyklą“. Įspėti vietinių nekišti trigrašio ten, kur nereikia, pasukome gręžinio link.
Štai ir gręžinys. Kažin ko neišvydome – darbai dar nepradėti, tik apsauginio būdelė ir vieline tvora aptverta teritorija. Apsimesdami žioplinėjančiais turistais, užkalbinome apsauginį. Apsauginis – vietinis, paprastas vaikinukas, sakė nieko per daug nežinąs – vietiniams žmonėms, jo manymu tai bus į naudą, štai ir jis turi darbelį.
Išvažiuodami užsukame į išpuoselėtą Barbaros sodybą pasipildyti vandens atsargų – ten jis trykšta tiesiai iš gelmių, natūralus šaltinis.
Išvažiavę kurį laiką tylime suvokdami, kokia didi gali būti paprasto žmogaus dvasia, suvokdami, kokia svarbi ši nelygi kova už Žemę. Kiek daug stiprybės ir drąsos radome šiame mažame, nuostabiame Lenkijos kampelyje su nepaprastai gražiais saulėlydžiais. Kiek daug mes turime bendro. Tikiuosi, tą pajautėte ir jūs. Stiprybės mums visiems.