Aš labai džiaugiuosi, kad tekstas, kurį jau pirmosiomis eilutėmis pasmerkiau būti nušvilptu, atliko savo užduotį ir paskatino susimąstyti apie žmogaus santykį su gamta ir to santykio priežastį.
Žvelgiant į diskusijos esmę iš vienos perspektyvos - žmogus, kaip ir kiti gyvūnų karalystės atstovai dalyvauja ekologiniuose ryšiuose su gyvąja aplinka (sąmoningai ar nesąmoningai), todėl niekas negali paneigti jį esant gamtos dalimi. Jam, kaip ir likusiems šio santykio nariams negali būti taikomas „gero“ ir „blogo“ apibrėžimas, nepaisant jo paties supaprastintos aplinkos, kurioje viskas sudėliota į lentynas, kad likusį gyvenimą netektų sukti galvos priimant sprendimus.
Iš kitos perspektyvos, būtent žmogaus gebėjimas išskirt save iš aplinkos ir gyvūnų pateisina jo moralę. Ar atvirkščiai? Nesvarbu ar paukščius šią žiemą lesinsite iš gailesčio, ar nuspręsite jų visai nelesinti - kaip tame Bruegelio paveiksle - nesugebėsite likti nuošalyje.
Atsakydamas į gerbiamo Zigmo Vitkaus rašinį, kuriame jis analizuoja mano nihilistinį/natūralistinį pasvarstymą, pradėsiu nuo savo taip dažnai minimos frazės „Meilė ir gamta – nesuderinama“.
Regis, čia viskas aišku - gyvūnai nemoka mylėti, tarprūšiniai santykiai, tai šaltakraujis vienas kito išnaudojimas. Bet paprastai meilės sąvoka apibrėžia žmogaus, o ne gyvulių jausmus. Ir jei pastarieji būdingi tik žmogui, toks reiškinys negali būti vadinamas abipusiu kalbant apie žmogaus santykį su aplinka ar gyvuliu (nepaisant įvairių personifikacijų ir žinduolių elgsenos interpretacijų).
Z. Vitkus savo tekste klausia: „kodėl negalėtų egzistuoti žmogaus meilė gamtai?“. Gali. Tik aš tai vadinčiau onanizmu (atleiskit už posakį). Manau nei aš, nei kuris iš mūsų negalėtų apibrėžti meilės. Tačiau akivaizdu, kad tai savanaudiškas jausmas. Ir jis vadinamas sėkmingu(a), jei kita pusė atsako tuo pačiu, arba nesėkmingu(a) jei atsako nėra. Gal ir jaučiamės altruistais darydami kažką „nesavanaudiško“ dėl to, kam jaučiam meilę. Bet tik todėl, kad pats meilės jausmas mums teikia tiek džiaugsmo, pasitenkinimo ir pilnatvės, jog dėl to verta aukoti.
Pats Z. Vitkus teigia, kad „meilę gamtai“ galime vadinti „rūpesčiu“. Kodėl gamta reikia rūpintis? Ar suvokdami, kad esame tokie, kaip ir kiti gyvūnai pradedame nuogąstauti dėl savo ateities? Žvelgdami į paliegusius ir plėšrūnų aukas, nenorime atsidurti jų vietoje? Jei taip - ar tai nesavanaudiška?
Vaikai gaminę lesyklėles, ko gero, jautėsi laimingi. Ar tai gerai? Nežinau. Pradžioje reikėtų apsibrėžti sąvoką „gėris“. Įvertinti tokio ugdymo pasekmes ir įsivaizduoti, kaip neadekvačiai tie būsimieji tėveliai vertins laukinės gamtos gebėjimą tvarkytis pačiai. Tada galima spręsti, kam tai „gerai“.
Teksto autorius taip pat mini, kad dėstydami vaikams tikruosius gamtos dėsnius ir mokydami nesikišti, iškreipiame moralę. Čia galiu pacituoti vieną žymų filosofą: „Kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus“.
Mieliau nuvesčiau savo vaiką į prozektoriumą ir ten jį mokinčiau anatomijos, nei kartu vartyčiau atlasą. Nedrįsčiau jo mokyti paukščių viliojimo ir jaukinimo, kad iš arčiau supažindinti su sparnuočių elgsena ir išore. Verčiau nupėdinti prie sustingusių rudenio uogų ir ten palaukti, kol paukščiai atskris dėl natūralaus įpročio.
Galiausiai Z.Vitkus tvirtina, kad moralinis kurtumas, tai invazinio santykio su gamta priežastis. Manau, moralinis kurtumas, tai vienintelė sveika santykio su gamta forma. Juk moralė, tai gėrio ir blogio atskaitos taškas - reiškinių dėl kurių nebuvimo gamtoje gerb. Z. Vitkus su manimi sutiko. Jei tos dvi sąvokos laukiniame pasaulyje svetimos, kaip galima tvirtinti, kad jomis grįstas ryšys gali būti sėkmingas ir neintervencinis?
Tikrai pritariu Zigmui Vitkui - nuosekliai mokydami vaikus tikrų gamtos dėsnių, atsisakę personifikacijų ir nustoję kalbėti apie gamtą asmenuotėmis, kilstelėtume visuomenės santykį su aplinka į kitą lygmenį. Tačiau mes taip bijome, kad vaikai ir anūkai užaugs Nietzsche pranašautais antžmogiais, jog renkamės altruizmo ir žmogiškųjų santykių malonumus.