Darbas už stintą ir silkę - kaip gyvena muziejaus jūrų liūtai?

Šokant iš vandens įmesti kamuolį į krepšį, dainuoti, piešti, vaikščioti ant priekinių „kojų“ ar išsiriesti taip, kad uodega pasiektum nosį. Visa tai turi sugebėti padaryti ne koks nors talentais apdovanotas žmogus, o pagrindinės Lietuvos jūrų muziejuje rengiamų pasirodymų žvaigždės – Kalifornijos jūrų liūtai.

Stebint į keliolika minučių sutalpintą triukų „koncentratą“ iš nuostabos nejučia šūkteli ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Vis dėlto visi suprantame, jog natūralioje gamtoje nėra krepšinio lankų, teptukų ar švilpukais nuolat „čirpsinčių“ trenerių. Kaip ir tiesiai į dantis atskrendančios skumbrės.

Galbūt juočkius reikėtų palikti ramybėje ir leisti žmonėms stebėti, kaip jie tingiai leidžia dienas? Kokiu būdu jūrų liūtai išmokomi atlikti sudėtingus triukus, kaip jie gyvena visą kitą laiką?

Visuos šiuos klausimus GRYNAS.lt uždavė jūros žinduolių trenerei Vidai Kazlauskienei.

- Kokią specialybę baigę žmonės dažniausiai tampa jūrų liūtų treneriais? Ar to kažkur mokoma?

Aš asmeniškai baigiau biologiją Klaipėdos universitete. Mūsų darbe reikalaujama turėti gamtos mokslų išsilavinimą. Todėl didžioji dauguma yra baigę Klaipėdos universitetą, turi arba biologijos, arba ekologijos išsilavinimą. Tai suteikia žinių apie gyvūno anatomiją, elgseną. Kai kurie jau baigę ir magistrą, bet čia daugiau dėl savęs. Praktikos mokomės tik darbe, nes tokių studijų nėra. Tik užsienyje.

Vienu metu mums reikėjo darbuotojų. Tačiau žmonės nelabai suvokia, kaip reikėtų dirbti.
ir galvoja, kad mūsų darbas - „saldainiukai“. Juk tai ne tik treniruotės. Dar yra visa tų gyvūnų priežiūra. Ir tie, kas įsivaizduoja, kad trenerio darbas – tik išėjimas į pasirodymą tai 15-ai minučių – pas mus nepasilieka.

- Ar visi jūsų treniruojami jūrų liūtai gimė nelaisvėje, ar kai kurie buvo sugauti laukinėje gamtoje?

- Visi jūrų liūtai nuolat gimsta nelaisvėje. Pirmieji čia atkeliavo tada, kai buvo atidarytas delfinariumas, gal dar 1996-ais metais. Jie buvo pirmieji atvežti – Henris su Lija. Šiandien mes turim septynis liūtus.

- Galbūt kai kurie iš jų nenori dalyvauti pasirodymuose ir neišmoksta tų triukų?

- Ne. Visi dalyvauja, nors vieni žino daugiau, kiti – mažiau. Mes nieko neverčiame per prievartą. Jei moka mažiau – ir daro mažiau, o dalyvauja visi. Dabar turime tokį, kaip mes vadiname, jaunėlis. Jam dar nėra dviejų metų -maždaug pusantrų, moka paplot, pasėdėt, pariaumot. Na, gal dar palakstyt per pasirodymus. Bet vis tiek dalyvauja, nes nenori sėdėti atskirtas – net ir penkiolika minučių. Nori dalyvauti su visais. Tad ir stengiamės, kad visuose pasirodymuose būtų grupė gyvūnų.
Tikrai nėra tokių visai „nurašytų“.

- Galbūt jie lengviau išmoksta triukų iš savo gentainių? 

-Tiesą pasakius, kaip tik neseniai apie tai diskutavome. Atrodo, kad jie nelabai ko nors mokosi iš kitų. Visuomet darome ne vieno, o kelių gyvūnų treniruotes. Galbūt vyresnis, kai mato, kad mokini mažesnį, gali pats padaryti tai, ko tu nori. Mažesnis – ne. 

Štai didžioji dauguma delfinų kartoja tai, ką daro tėvai. Dar turėjome ruonį – ir tebeturime, žinoma – kuris kartojo tai, ką darė žmogus. Pavyzdžiui, kai plekšnodavai jį ranka, žiūrėdavo, žiūrėdavo, paskui imdavo plekšnoti savo tuo plaukmeniu. Jis buvo išmokintas šnypšti, rodyti balsą.

- Prieš jūrų liūtų pasirodymą šiek tiek pristatoma ir jų rūšis. Ar tik jūrų liūtai galėtų atlikti šiuos triukus, ar, tarkim, tai nebūtų sudėtinga ir Baltijos jūros ruoniams?

Vienas iš mūsų ruonių – pilkasis ruonis – buvo gimęs muziejuje. Buvo kažkokių problemų su mityba, kad nuo pat gimimo jį maitinti padėjo treneriai. Jis pasidarė, sakykim, „rankinis“. 

Kai vieną kartą nuėjau apžiūrėti kilo idėja, kad su juo taip pat būtų kažką galima padaryti.
Yra labai daug elementų, kuriuos jis galbūt dar greičiau išmoko, nei išmoksta jo amžiaus liūtukai.

Tačiau fizinės galimybės – ribotos. Vis dėlto ruonių plaukmenys yra gerokai trumpesni. Jie prisitaikę sausumoje tik miegoti, laiką leisti vandenyje. Kalifornijos jūrų liūtų anatomija tokia, kad jie galėtų laipioti ir po visokias uolienas, tiesiog visur. Nors labiausiai jiems patinka vandenyje.

Šis ruonis galėjo padaryti šuolius iš vandens, dainavo, darydavo „šokius“ ir tą uodegą pariesdavo.
Pats augi kartu su gyvūnu ir žiūri, ką jis gali padaryti, ko – ne.

- Vis dėlto mane domina treniruočių metodai. Kaip išmokyti laukinį gyvūną įmesti kamuolį į krepšį nuo nosies? Tikrai dauguma žmonių nepataikytų ir iš rankos mesdami, jei tai reikėtų daryti šokant iš vandens...

- Taip tai yra sudėtinga. Pradinė komanda – tai kamuolio balansavimas ant nosies. Kartais ir patys bandome tai darbe, kad geriau įsijaustume. Tačiau paklausėte apie patį sudėtingiausią pasirodymo elementą, koks tik gali pas mus būti.
Ką naudojame? Taikome pozityvaus treniravimo sistemą. Ji susideda iš daug etapų: elemento įsisavinimas, būtinai skatinimas žuvimi. 

Mažiukams vietoj skatinimo žuvimi – žaidimai, paglostymai, įvairūs žaislai. Nes kai su mažiukais pradedame dirbti, jie dar geria patelių pieną. Ir tos žuvies jie gal 100 – 200 gramų suvalgo (per dieną , - red. past.). Tačiau, kad prisipratintume, kad gyvūnai priprastų prie žmonių, kažką darome žaidimo forma.
Po kelių mėnesio nuo jų gimimo darome tokias tarsi pirmąsias treniruotes, tačiau iš tiesų tiesiog ateiname, plauname patalpas, jūrų liūtai susipažįsta su žmonėmis. 

Jūrų liūtų apsaugos instinktai yra stiprūs. Tačiau patelės žino, kad tu ateisi, išplausi patalpas, ją pašersi ir išeisi. Tad konfliktų su patelėmis nekyla. Jei jau „šiepia ūsą“, tai ir neiname artyn. 

Kai jau su mūsų pripranta, tada prasideda mokymasis. Visų pirma, jis turi žinoti savo vietą. Dažniausiai su jūrų liūtu dirba vienas treneris, nes šie gyvūnai labai reaguoja į žmogaus kūno kalbą.
Viena iš pagrindinių treniravimo priemonių – lazdelė su tokiu rutuliuku ant galo. Iš tiesų mes ten rišam plūdes. Pirminė komanda – kai liūtas priglaudžia nosį prie delno. 

Elementą tiesiog padalini gabaliukais ir su ta lazdele rodai, ką reikia padaryti.
Kokį kamuolį balansuoti ant nosies išmokti truktų... gal 4-5 mėnesius. Bet čia jei būtų nuolat dirbama. O pas mus tokio labai intensyvaus darbo nebūna, nes gyvūnai pavargsta. 

Į krepšį pas mus gali mesti tik du liūtai. Juos po truputį mokinant tai gali užtrukti ir 10 metų.
Ir net nežinau, ar tie du liūtai jau mokėjo šią komandą, kai atvažiavo. 

- O uodegos parietimas iki snukučio. Ar gyvūnams tai fiziškai sudėtinga padaryti? Nes gamtoje tiesiog nėra situacijų, kada jiems reikėtų taip išsiriesti...

- Šio triuko išmokome mokindami paliesti su uodega minėtą plūdę ant lazdelės. Jo išmokstama maždaug per porą mėnesių. Vieniems galbūt tai yra sudėtingiau, tačiau kitiems – nėra fiziškai sudėtinga. Viena patelė iš tų jaunesniųjų – tai padarė turbūt per mėnesį.
Ir dar kartą priminsiu – nėra taip, kad ateitume ir visą dieną mokintume.

- O kaip vaikščiojimas ant plaukmenų. Juk jūrų liūtas ant jų turi išlaikyti visą kūno svorį. Ar tai panašu, kaip žmogui išmokti vaikščioti rankomis?

- Jų plaukmenys – tikrai labai stiprūs. Ir jie iš prigimties labai gerai laiko pusiausvyrą. Jūrų liūtų plaukmenų sandara yra labai tvirta. Šio pratimo mokoma iš pradžių šiek tiek iškeliant uodegą. Paskui jis pakeliamas, kad laikytųsi ant plaukmenų.
Bet vėlgi, aš nesu mačiusi, kaip to mokoma. Nes tai moka padaryti du liūtai. Tai turi būti suaugęs, subrendęs, fiziškai susiformavęs liūtas. Su mažiukais tikrai nieko tokio nedarome. 

- Tai kiek per dieną trunka jūrų liūtų treniruotės?

- Treniruotės vyksta maždaug 4 kartus per dieną. Yra dar vadinamosios rytinės, medicininės treniruotės: pasižiūrime, kaip jie elgiasi, kokia jų sveikata, kaip ėda. Po pusryčių jau prasideda treniruotė – ji trunka apie valandą. Tačiau yra daroma įvairių pertraukų. 

Vienas ilsisi, kažkas kitas kažką daro. O taip, kad kažką konkretaus darytų jūrų liūtas, tai trunka gal 10 minučių, gal 15. Trumpos treniruotės iš tiesų yra efektyviausios.
Treniruotės vyksta kasdien, tačiau dažniausiai kartojami seni elementai. Dažniausiai įtraukiamas vienas naujas elementas. 

- Žiūrint iš šono iš tiesų atrodo, kad jūrų liūtai žaidžia. Ar jiems iš tiesų tuo požiūriu įdomūs kamuoliai ir lankai, ar jie triuką padaro tik tam, kad „užsidirbtų“ žuvies?

- Toje arenoje prie baseino mes būname gana dažnai. Tad liūtai pastumdo tuos kamuolius, o jei ateina treneris – stojasi ant galinių plaukmenų ir jau lipa ant trenerio. Jie taip „pasižiūri,kas atėjo“. Jie yra skirtingi gyvūnai: vieni – labai socialūs ir nori bendrauti. Yra Matilda – ji tiesiog kaip šunelis, laksto iš paskos. Tačiau ji nuo pat pirmų valandų auginta ant trenerių rankų – jos mama visiškai nemaitino. Su ja miegota ir vienoje lovoje.
Dauguma patelių taip pat trinasi po kojomis. Ar jos mus priima kaip „gaujos“ narius. Manau, kad taip, nors į jų galvą neįlįsi.

- Akrobatams dirbant cirke pasitaiko visko – liūtas gali ir įkasti ir užpulti pačioje arenoje. Ar tokia rizika yra ir dirbant su jūrų liūtais?

- Taip, rizika yra. Kiekvieną dieną. Tai vis dėlto yra gyvūnas. Ta rizika padidėja, jei pats darai kažkokias klaidas. Būtent todėl mes jų neprievartaujam. Būna, kad įkanda į pirštą, į ranką.
Būna: „užknisai tu mane“ - ir capt už rankos. Kaip seniau buvo šiaurės jūrų liūtas – tai įkandimas yra tikrai pavojingas (Šiaurės jūrų liūtas buvo ilgus metus Jūrų muziejaus pasirodymuose dalyvavęs Piratas, - red. past.).
O su Kalifornijos jūrų liūtais – pasitaiko, bet retai kada tie įkandimai yra sunkūs.

- Ar gali būti, kad jie kanda iš nuovargio, nenoro atliktų triuką? 

- Nemanau, kad tai nuovargis. Čia tarsi Jums pasakytų kažką daryti ir atrodytų, kad labai gerai darote, bet Jums vis tiek sakytų: „ne, daryt teisingai, tu darai blogai“. Todėl ir stengiamės, kad gyvūnai nebūtų pavargę, kad jiems nenusibostų. 

Jeigu atsistosi prie gyvūno ir pusę valandos kankinsi - „na, dabar riesk tą uodegą“. Ir toje pradinėje pozicijoje - ranka prie snukio – stovi pusę valandos. Tada žinoma – susinervina ir įkanda. Štai ir viskas. Įkandimas dažniausiai būna paties žmogaus kaltė. Kai įkanda penkis kartus, tada pradedi galvoti, ką blogai darai.

- Suprantu, kad gyvūnai triukus atlieka tiek, kiek jiems įdomu ir kiek gali. Tačiau dalis visuomenės yra už tai, kad jūros žinduoliai apskritai gyventų laisvėje. Ką galėtumėte atsakyti į jų kritiką, kad jūrų liūtai jaučiasi nelaimingi tarp keturių muziejaus sienų?

-Mes nuolat susiduriame su tokiu požiūriu. Spėčiau, kad užeina tokiomis „bangomis“. Pas mus ta banga atėjo, kai užsidarė delfinariumas. Mirgėjo straipsniai: „paleiskime į laisvę delfinus!“. Aš suprantu, kad laisvė yra geriausias pasirinkimas. Bet. Visi mūsų liūtai yra gimę nelaisvėje. Net ir pirmieji jūrų liūtai ne kažkur sugauti – jie atvežti iš Vokietijos zoologijos sodo. Jei tu jį paleisi į marias ar į jūrą... nežinau, kiek liūtui pavyktų ten išgyventi. Tikimybė – labai maža. 

Visų antra, jei kažkas pradeda mėtytis kaltinimais, sakau, kad mes šiuo metu negalime nieko pakeisti, todėl stengiamės, kad gyvūnams pas mus būtų kuo geriau.
Jei kalbant apie cirkus, nesunku įsivaizduoti, kad gyvūnai yra pervežami ir jų voljerai yra mažyčiai. O cirkų yra ir su Kalifornijos jūrų liūtais. 

Mūsų gyvūnai neturi begalinių erdvių, tačiau yra maitinami, jiems sudarinėjami racionai, du veterinarai nuolat teikia medicininę priežiūrą. Yra daug trenerių, kad galėtume pasirūpinti visais.

Yra buvę, ateina žmonės ir sako - „jūs treniruojate su elektrošoku, smurtu“. Turiu labai paprastą atsakymą: pabandykite šunį taip padresuoti ir jis taps arba be galo agresyvus, arba be galo baikštus. Ir tu nieko nepasieksi. Todėl neimam į galvą.

Jūrų liūtai muziejuje šeriami silke, stinta, skumbre, vienas gyvūnas per dieną gali suvalgyti apie du kilogramus žuvies. Gausiau jūrų žinduoliai šeriami rudenį, besiruošiant žiemos periodui, kiek mažiau – vasarą. Žuvis šėrimui vežama iš Švedijos, nes turi būti specialaus dydžio (13-15 centimetrų), taisyklingai sušaldyta, pagauta esant tam tikroms sąlygoms, nustatytai vandens temperatūrai.

„Jei žuvis bus sugauta netinkamu momentu, teks išmesti ją lauk“, - teigia V. Kazlauskienė.