Už 1500 eurų per mėnesį fondas siūlo darbą piečiausiame pasaulio pašto skyriuje Goudier saloje Antarktidoje. Atrinktam kandidatui kelionės, maisto, būsto, drabužių ir kitos susijusios išlaidos bus padengtos, o turint omenyje, kad sala yra vos futbolo stadiono dydžio ir joje tik vienas pastatas – jūsų darbo vieta – pinigus galėsite dėti į kojinę ir po gyvenimo nuotykio grįžti gerokai prisitaupius (kitai kelionei į Antarktidą).
Ar jau minėjau, kad reikės gyventi su pingvinais? Taigi, jų kolonija įsikūrusi čia pat už pašto skyriaus durų. Skaičiuojama, kad jų saloje kasmet gyvena apie 2000, tad jeigu šie gyvūnai jums prie širdies – valandų valandas laisvo laiko galėsite stumti juos stebėdami. Tiesa, pingvinai seniai pripratę gyventi žmonių kaimynystėje ir mažai į juos kreipia dėmesio. Netgi priešingai – dažnai elgiasi per drąsiai, lenda po kojomis, stengiasi patekti į pašto skyriaus vidų, o maisto negalima paleisti nei akimirkai iš akių.
Iš karinės bazės virto mokslinių tyrimų stotimi
Port Lockroy – natūrali įlanka, kurioje yra Goudier sala. Įlanką 1904 atrado prancūzas Edouard Lockroy, bet šiuo metu teritorija priklauso Didžiosios Britanijos jurisdikcijai. 1911 – 1931 m. įlankos teikiama užuovėja naudojosi banginių medžiotojai (daugiausia Norvegijos), buvo suręsta daug laikinų pastatų, bet nei vienas jų nebuvo nuolat gyvenamas. Tik Antrojo pasaulinio karo metais Antarktidos žemynas sulaukė savo pirmųjų „piliečių“.
Be to, nors operacija nebuvo politinė (Vinstonas Čerčilis apie ją sužinojo iš spaudos), tačiau turėjo politinių siekių. Visų pirma – suvaldyti Argentinos, Čilės ir iš dalies JAV Antarktines ambicijas. Pirmosios dvi natūraliai siekė įtvirtinti savo dominavimą žemyne, kadangi buvo artimiausios prie jo, o JAV karui įsibėgėjant akivaizdžiai tapo itin galinga jūrų valstybe su didelėmis ambicijomis pakeisti vandenynuose Britanijos karaliavimą.
Šiaip ar anaip, pasibaigus karui karinė bazė Goudier saloje tebebuvo išlaikoma. 1962 m. netekus karinės reikšmės, bazė buvo perstatyta į mokslinių tyrimų centrą ir perduota civiliams. Mokslininkai čia tris dešimtmečius vykdė meteorologinius, klimato, vandenynų ir kitus stebėjimus.
1996 m. moksliniai tyrimai bazėje pasibaigė. Jos valdymą perėmė nevyriausybinė Didžiosios Britanijos Antarktikos paveldo fondo organizacija, renovavo pastatus, įkūrė muziejų ir pašto skyrių, kuriame šiuo metu ieško darbuotojų.
Sala yra viena populiariausių kruizinių kelionių turistų vietų dėl joje įkurto muziejaus ir saloje gyvenančių pingvinų. Beje, pastarieji čia apsigyveno ne taip ir seniai. Iki 1985 m. jie saloje tikrai neperėjo, tačiau pirmiesiems paukščiams pamėgus vietą, jų netruko pasidauginti iki 2000.
Darbas, kuriame teks duoti 200 interviu
Nuo 1997 m. Antarktikos paveldo fondas kasmet su retomis išimtimis keičia stoties darbuotojų kolektyvą. Pašto skyriaus ir muziejaus personalą sudaro 4 žmonės, kurie atrenkami kruopščios atrankos būdu.
Kaip jau minėta, nors tai ir skamba romantiškai, visgi darbas nėra lengvas. Pašto skyriaus darbuotojo užduotis: paimti paštą iš praplaukiančių kruizinių laivų (teks sunkias dėžes plukdyti valtimi ir nešioti rankomis), juos išrūšiuoti ir be klaidų perduoti kitiems laivams, kurie juos nugabens ten, kur reikia. Kasmet pašto skyrių pasiekia apie 70 000 turistų laiškų ir atvirlaiškių. Temperatūra visus metus saloje laikosi žemiau nulio, bet nedažnai būna žemesnė nei -15 laipsnių pagal Celsijų.
Būsimi darbuotojai iki pradedant darbą privalo išklausyti intensyvius psichologijos kursus. Iš fondo pusės dedamos visos pastangos atrinkti kuo geriau sutampančius charakterius, kadangi 5 mėnesiai Antarktidoje psichologiškai gali būti labai sunkūs. Darbuotojai taip pat apmokomi, kaip vykdyti mokslinius pingvinų stebėjimus. Teigiama, kad duomenys labai padeda geriau suprasti jų elgseną bei nustatyti, kokį poveikį žmogaus buvimas daro gyvūnams.
37-erių metų Jane Cooper iš Glaučesterio (Didžioji Britanija) pernai buvo viena iš 4 ten dirbusių. Didžiosios Britanijos dienraščiui „The Telegraph“ ji pasakojo, kad iš pradžių viskas atrodo labai žavu, bet greitai supranti, kaip pasiilgsti paprastų dalykų: šilumos, skanėstų, kavos su pienu, bet labiausiai – dušo. Pastatuose nėra tekančio vandens. Deja, niekur nepavyko rasti informacijos, kokia situacija su tualetais...
Dar viena nuolatinė darbuotojų funkcija: pastovus bendravimas su žiniasklaida ir Antarktikos paveldo fondo, kaip organizacijos, atstovavimas. Muziejus ir pašto skyrius sulaukia nuolatinio dėmesio, todėl gyvenimo kasdienybė: nuolatinis atsakymų į paklausimų rengimas, interviu radijui davimas ir blogo rašymas. Per 5 mėnesių darbo laikotarpį teks duoti apie 200 interviu, todėl iš būsimo darbuotojo reikalaujama gerų komunikacijos įgūdžių.
Pasiūlymas galioja iki vasario 27 d. vidurnakčio
Darbo skelbimas paskelbtas Antarktikos paveldo fondo interneto puslapyje. Dėl jo populiarumo fondui visai nereikia dėti pastangų pritraukti kandidatų.
Laiko dalyvauti konkurse liko nedaug – darbdavys paraiškas priims iki vasario 27 d. vidurnakčio (Didžiosios Britanijos laiku). Pretendentams patariama gerai įsiskaityti į sąlygas ir pridėti visų prašomų dokumentų kopijas, nes dėl dalyvių gausos, atmes visus, kurie bus ką nors praleidę.
Konkurse formaliai gali dalyvauti visi Europos Sąjungos piliečiai. Tiesa, dažniausiai pasirenkami vietiniai Britanijos gyventojai, nors yra pasitaikę ir išimčių. Turbūt viskas priklauso nuo asmeninių pastangų.
Taigi, jeigu rimtų planų vasarai neturite, norite išmėginti ką nors naujo, užsidirbti ir visą gyvenimą turėti, ką papasakoti ir prisiminti – nedelskite ir kreipkitės. Jei pasisektų, tikriausiai taptumėte pirmuoju lietuviu, galėsiančiu pasigirti, kad 5 mėnesius dirbo paštininku Antarktidoje tarp 2000 pingvinų.
O taip pat kviečiame pasižiūrėti šį vaizdo įrašą;