Daugiabučio kieme išdygo „elfų nameliai“

Pro se­ną­sias Šiau­lių ka­pi­nes Eže­ro gat­ve va­žiuo­jan­tys žmo­nės ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti ša­lia ke­lio pūp­san­čio mil­ži­niš­ko iš vy­te­lių nu­pin­to krep­šio. Jei smal­ses­nis šiau­lie­tis už­suk­tų į šio namo kie­mą – bū­tų nu­ste­bin­tas dar la­biau. Čia iš vy­te­lių nu­pin­ti mil­ži­niš­ki el­fų na­me­liai, vai­kų žaidimų namelis, mal­ki­nė, o vie­nas na­me­lis net įkur­din­tas me­dy­je. Sa­vo duk­rai Eli­gi­jai pa­sa­kų so­dą su­kū­ręs liau­dies meist­ras Eli­gi­jus Žic­kis vi­są sa­vo lais­va­lai­kį ski­ria py­ni­mui ir fan­ta­zi­ja ne­si­skun­džia. Pin­tu krep­šiu jis ir Ne­ri­mi yra plau­kęs, ir nuo kal­no dar­dė­jęs.

Nusipynė ir plaukiojimo, ir nusileidimo nuo kalno priemones

Dau­giau nei prieš de­šimt me­tų Vil­niaus cent­re Ne­ries pa­kran­tes aptūpė bū­riai žmo­nių. Jie ste­bė­jo neįp­ras­tą re­gi­nį – upe plau­kė iš plas­ti­ki­nių bu­te­lių, pa­dan­gų pa­ga­min­ti plaus­tai, au­to­mo­bi­lis, me­di­nė sta­ti­nė, pin­tas krep­šys ir dau­ge­lis ki­to­kių ne­tra­di­ci­nių plau­ki­mo prie­mo­nių. Pir­mą­kart su­reng­tų var­žy­bų da­ly­viams te­ko ir­tis nuo Ža­lio­jo iki Bal­to­jo til­to – maž­daug 500 met­rų.

Pin­tu krep­šiu plau­kė ir varžybose sėk­min­gai pa­si­ro­dė į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą įra­šy­tas šiau­lie­čio Eli­gi­jaus Žic­kio nu­pin­tas krep­šys. Vy­ras su ko­le­ga krep­šio dug­ną bu­vo ap­vy­nio­jęs ke­liais po­lie­ti­le­no plė­ve­lės sluoks­niais ir taip lei­do­si Ne­ri­mi. „Kuo py­nė­jas ga­li plauk­ti? Tik krep­šiu. Krep­šys var­žy­tu­vė­se bu­vo pri­pa­žin­tas di­džiau­sia plau­ki­mo prie­mo­ne“, – juo­kia­si jis.

Eli­gi­jus bu­vo su­do­mi­nęs ir šiau­lie­čius, kai į tą pa­tį krep­šį su­tal­pi­no 35 dar­že­li­nu­kus ir auk­lė­to­ją. Prieš ke­le­rius me­tus su­ža­vė­jo ir Tel­šius, kai nuo kal­no dar­dė­jo krep­šiu, pri­tvir­tin­tu prie ra­tu­kų. „Vėl ori­gi­na­liau­sias bu­vau. Aš vai­ra­vau, svai­nis pa­stum­dė, pa­laks­tė“, – šyp­so­si jis.

Ori­gi­na­lias trans­por­to prie­mo­nes iš vy­te­lių pi­nan­tis vy­ras vie­nu me­tu tar­si din­go iš aki­ra­čio. Ne, jis nemetė sa­vo po­mė­gio – iš vy­te­lių py­nė įvai­riau­sias gro­žy­bes, ku­rias pa­teik­da­vo tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­doms. Net da­bar da­lies sa­vo kū­ri­nių jis ne­ga­li pa­ro­dy­ti – jie iš­vež­ti į Vil­nių, Lie­tu­vos liau­dies tau­to­da­li­nin­kų pa­ro­dą ir sa­vi­nin­kui dar ne­grą­žin­ti.

Ir baldai, ir dviratis

„Iš vy­te­lių ga­li­ma nu­pin­ti vis­ką“, – drą­siai tei­gia jis ir kaip įro­dy­mą at­ne­ša fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą, pin­tą ke­lio­ni­nį krep­šį su ra­tu­kais ir lai­vą su bu­rė­mis. Fo­tog­ra­fi­jos at­sklei­džia, kad Eli­gi­jus net ana­lo­giš­ko dy­džio mo­to­cik­lą ga­li nu­pin­ti. Ži­no­ma, šis dar­bas rei­ka­lau­ja ypa­tin­gos meist­rys­tės – rei­kia daug gal­vo­ti, čia nie­ko ne­prik­li­juo­si. Pa­da­rei blo­gai – tu­ri mes­ti ša­lin.

Gi­ta­ros dėk­las, ma­lū­nė­lis, sū­py­nės, kau­kės in­ter­je­rui de­ko­ruo­ti, ba­ras, bal­dai, ba­tų dė­žės, dvi­ra­tis, brie­džio kau­kės, paukš­čiai, ka­ru­tis, di­ri­žab­lis, kė­dės, ko­mo­dos, vo­nios bal­dai, su­pa­mie­ji krės­lai, bal­dai vai­kų kam­ba­riui, lo­vy­tės, sta­liu­kai, skry­nios – vis­kas nu­pin­ta iš vy­te­lių. Eli­gi­jui la­bai džiu­gu, kad kar­tą per me­tus jo pa­pra­šo­ma net kū­di­kiui lop­šį nu­pin­ti.

Vy­ras at­sklei­džia, kad vy­te­les jis au­gi­na tė­vų so­de Kė­dai­niuo­se. Tė­tis ir pa­si­rū­pi­na, kad sū­nus tu­rė­tų pa­ruoš­tos me­džia­gos. Me­tams me­ni­nin­kui pa­kan­ka au­to­mo­bi­lio prie­ka­bos pa­ruoš­tų vy­te­lių.

„Jei bū­tų pa­klau­sa – sė­dė­čiau ir pin­čiau. Da­bar žmo­nės ne­si­do­mi, ne­ži­no, sam­do di­zai­ne­rius, šie pa­ren­ka bal­dus iš sa­lo­no. Tie, kas no­ri pin­tų bal­dų – daž­niau­siai neį­per­ka. Ki­tas da­ly­kas – pin­ti pi­gūs daik­tai iš Ki­ni­jos už­ka­ria­vo rin­ką. Žmo­gus ren­ka­si ne­ko­ky­biš­ką daik­tą, nes jis pi­ges­nis, ne­svar­bu, kad ne­tar­naus il­gai“, – sa­ko me­ni­nin­kas.

Pasakų sodas - iš „ša­bakš­ty­no“

Eli­gi­jus pa­ro­do del­nus ir šyp­te­li, kad su­gru­bu­si oda – čia dar gra­žu. Bu­vo lai­kas, kai in­ten­sy­viai py­nė, ta­da ran­kos at­ro­dė bai­siai. „Kiek­vie­nas iš pro­to sa­vaip kraus­tos. Kas žve­jo­ja, kas pi­na“, – šyp­te­li jis.

Dai­li­nin­kų na­mų, taip va­di­na­mo „ša­bakš­ty­no“, kie­me še­šia­me­tei duk­rai pa­sa­kų so­dą Eli­gi­jus ėmė kur­ti prieš tre­jus me­tus. „Ma­žo­ji ėmė išei­ti į kie­mą, tad jai rei­kė­jo žai­di­mų aikš­te­lės, na­me­lio. Pas­kui ki­to, pa­skui mal­ki­nės, ku­rios vi­du­ry – dar vie­nas na­me­lis. Ki­lo min­čių iš vy­te­lių su­kur­ti el­fų na­me­lį, po to – su­kur­ti dar du. Pra­dė­jom lip­ti į me­dį, tad ir na­me­lį me­dy­je pa­sta­tėm“, – sa­ko me­ni­nin­kas.

Še­šia­me­tei duk­rai pa­sa­kų so­dą Eli­gi­jus Žic­kis ėmė kur­ti prieš tre­jus me­tus.

At­ro­do, kas čia to­kio ypa­tin­go iš vy­te­lių krep­šį nu­pin­ti? Nu­va­žia­vai į pa­ke­lę, pri­si­kir­tai vy­te­lių, par­si­ve­žei ir pi­ni. „Ko­dėl nie­kas ne­puo­la? Ke­ra­mi­kų, au­dė­jų pil­na, o py­nė­jų – ne? Mums vo­nios vy­te­lėms mir­ky­ti rei­ka­lin­gos, rei­kia tu­rė­ti pa­tal­pas, kur jas džio­vin­ti. To­dėl ir ne­be­no­ri nie­kas“, – sa­ko jis.

Bal­dų ir su­ve­ny­rų py­nė­jas – pir­mo­ji ofi­cia­li Eli­gi­jaus spe­cia­ly­bė, ku­rią jis įgi­jo prieš 23-ejus me­tus. Kė­dai­niuo­se gi­męs ir au­gęs vy­ras no­rė­jo dro­ži­nė­ti me­dį. To­kios spe­cia­ly­bės mo­ky­tis jam ne­pa­vy­ko, tad nu­spren­dė tap­ti py­nė­ju Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lo­je. „Įli­pi į tą pur­vy­ną ir pra­de­di ter­lio­tis“, – juo­kia­si jis.

Kūrinius vietiniai laužo ir gadina

Ta­pęs ket­vir­tos ka­te­go­ri­jos py­nė­ju, vy­ras jau ge­bė­jo nu­pin­ti įpras­tus ga­mi­nius – krep­šius, bal­dus, bet to­kių, ko­kius su­kū­rė na­mo so­de, nie­kas kur­ti se­niau ne­mo­kė. „Lie­tu­vo­je ma­žai to­kių dar­bų, pa­sau­ly­je dau­giau „blū­di­ja­ma“, vie­nas ame­ri­kie­tis kaž­ką pa­na­šaus da­ro, tik tu­ri ga­ly­bę pa­gal­bi­nin­kų. Mes tu­rim pro­ble­mą – py­nė­jo ama­tą rei­kia iš­sau­go­ti. Prieš dvi­de­šimt me­tų Šiau­liuo­se bu­vo 20 py­nė­jų, o da­bar be­li­kę gal ke­tu­ri. Jau­ni­mui per sun­ku, ama­tas mirš­ta, nie­kas jo ne­be­mo­ko. Greit bus kaip Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je – ama­tas iš­ny­ko. Jie siun­čia žmo­nes į ki­tas ša­lis mo­ky­tis, kvie­čia­si už­sie­nio py­nė­jus, kad pa­vel­dą at­gai­vin­tų, iš­sau­go­tų“, – sa­ko jis.

Ka­dai­se Dar­bo bir­ža be­dar­bius mo­ky­da­vo vy­te­lė­mis pin­ti. Nie­kas kaž­ko­dėl ne­pi­na, bet žmo­nės įgi­jo su­pra­ti­mą, ką tai reiš­kia. „Pats esu kur­sus ve­dęs. Mo­te­rys po die­nos dar­bo su­pra­to, kaip tai ne­leng­va“, – sa­ko jis.

Eli­gi­jui ap­mau­du, kad žmo­nės la­bai neat­sa­kin­gai el­gia­si su jo kū­ri­niais. Atei­na į kie­mą, lau­žo, stum­do, ga­di­na. Ša­lia kie­mo – ka­pi­nių tvo­ra, o bi­jo­ti ten­ka ne mi­ru­sių­jų vė­lių, o gy­vų­jų. Eli­gi­jus nu­si­tei­kęs op­ti­mis­tiš­kai – „Čia vi­sa­da švie­žios gė­lės ir žva­kių už­ten­ka“, – juo­kia­si jis.