„Ir štai jau metus mes kartu [su augintine] einame į medžioklę. Ir ji tuo labai džiaugiasi. Pamatęs šautuvą, užuodęs parako kvapą, šuo atgyja. Tai yra kitos akys, kita energija. Jis yra tiesiog sukurtas medžioklei“, – mano M. Kaminskaitė.
Po treniruočių lauke miega kaip avinėlis
Lygiaplaukių retriverių veisėja M. Kaminskaitė sako labai mėgstanti gamtą ir aktyvų gyvenimo būdą. Tai ir lėmė moters pasirinkimą įsigyti būtent lygiaplaukį retriverį. „Mes ir buriuojame, ir einame į žygius, ir važinėjame su dviračiais, ir visur einame. Iš tikrųjų esame labai aktyvi šeima, todėl šuo sofinukas mums buvo nelabai reikalingas“, – teigia M. Kaminskaitė.
Lygiaplaukių retriverių veislė, pasak veisėjos Sigitos Pileckytės-Norbutienės, yra kilusi iš Anglijos, o šiuo metu populiariausia Skandinavijoje. „Ji yra skirta darbui, daugiausia – atnešti paukščius iš vandens telkinių, medžioklei, bet kaip ir, matyt, dauguma veislių, yra labai gerai pritaikyta būti šeimoje, su žmogumi“, – tvirtina S. Pileckytė-Norbutienė.
Jai antrina ir lygiaplaukių retriverių veisimu užsiimanti Otilija Antanaitienė: „Tai yra žmogaus, šeimos, vaikų šuo. Jis visą laiką turi būti šalia, jis turi matyti [žmogų]. Pasivaikščiojimo metu, kur beeitum, jis visur tave stebi, jis nepaliks tavęs nė per žingsnį. Tai yra sielos šuo“, – mano moteris.
Aštuonerių metų Smiltė, auginanti vienerių metukų lygiaplaukį retriverį, vardu Alfa, sako, kad šuo yra linksmas ir labai daug laksto lauke. Savo ruožtu jos tėtis Valdas Gylys priduria, kad tai yra greitas ir judrus šuo, labai mylintis vaikus.
„Pas mus šeimoje yra dvi dukros, šešerių ir aštuonerių metų. Kai tas šuniukas atsirado, mes iš karto labai draugiškai sutardavome, jis niekada nieko nėra nuskriaudęs. Labai linksmai jį visi kartu auginame“, – teigia V. Gylys.
Jo šešerių metų dukra Rusnė neslepia, kad labiausiai Alfa klauso tėčio. „Mamos nelabai, nes ji kartais jį labai stipriai bara“, – sako Rusnė.
Smiltė priduria, kad šuo kartais prikrėčia visokių išdaigų: suplėšo batus, sulamdo piešinius, suvalgo mėsą, paliktą ant stalo.
Veisėjos S. Pileckytės-Norbutienės teigimu, lygiaplaukiams retriveriams būtini ilgi pasivaikščiojimai, antraip jie patys ims ieškoti, kuo užsiimti.
„Jiems reikalingi ilgi pasivaikščiojimai, mažiausiai – valandos per dieną. Žinoma, jei to šuns užtektinai neišvaikščiosite, jis pradės [pats kuo nors] užsiimti, ieškoti sau veiklos, galbūt ką nors sugrauš, galbūt lakstys, dūks ar ką nors veiks“, – sako šios veislės šunų veislėja.
M. Kaminskaitė aiškina, kad šis šuo yra vienas iš retriverių, o rūšis taip pavadinta ne šiaip sau. „Retrieve angliškai – atnešk, [sugrąžink]. Jūs galite mėtyti kamuoliuką ar pagaliuką, jis nusivarys ir bus ramus namie, miegos kaip avinėlis“, – tikina moteris.
Toks šuo tinka ir senjorams, ir jauniems, ir vienišiems žmonėms, sako Zili Gotfrid, garsi lygiaplaukių retriverių veisėja.
„Lygiaplaukius retriverius veisiu 25 metus. Tai – ypatinga veislė. [...] Šio šuns – didelė širdis. Izraelyje mano šuo kasdien dalyvauja terapinėje veikloje vaikų darželyje. Darželyje jis elgiasi labai tyliai, leidžiasi liečiamas, mylimas ir keičia vaikų mąstyseną“, – tvirtina Z. Gotfrid.
Lygiaplaukiai retriveriai – gero būdo šunys. Jie draugiški žmonėms ir kitiems šunims. Be to, jie puikiai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo.
Šuo, kurio meilumą sunku pažaboti
Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad lygiaplaukiai retriveriai – puikūs medžiotojų padėjėjai, o ir patį šeimininką, jei šis abejingas medžioklei, gali priversti ją pamėgti ar joje dalyvauti.
„Pasakysiu atvirai – aš pati tikrai nesu medžioklės gerbėja, bet mano veisimo šunys – taip, jie dalyvauja medžioklėje“, – sako O. Antanaitienė.
Lygiaplaukių retriverių veisėja M. Kaminskaitė pasakoja, kad, su savo augintine pabandžius nuvykti į mišką, į pagalbą medžiotojui, viskas pasikeitė.
„Tada supratau, kad tai – mūsų gyvenimas. Aš tapau medžiotoja. Ir štai jau metus mes kartu [su augintine] einame į medžioklę. Ir ji tuo labai džiaugiasi. Pamatęs šautuvą, užuodęs parako kvapą, šuo atgyja. Tai yra kitos akys, kita energija. Jis yra tiesiog sukurtas medžioklei“, – įsitikinusi moteris.
Ji priduria, kad lygiaplaukis retriveris – labai galingas ir stiprus plaukikas. „Užtat labai gerai išvystyta jo priekinė krūtinės dalis, užtat jis turi jėgos išvilkti netgi tokį sunkų paukštį kaip žąsį, kormoraną ir netgi bebrą“, – pabrėžia M. Kaminskaitė.
Anot veisėjos S. Pileckytės-Norbutienės, kiekvienas lygiaplaukis retriveris gali puikiausiai treniruotis ir tapti medžiotojo padėjėju. „Sakyčiau, kad nėra tarp lygiaplaukių retriverių aiškių darbinių ir aiškių parodinių linijų, nes kiekvienas šuo gali labai puikiai dirbti“, – tikina S. Pileckytė-Norbutienė.
Tačiau, norint, kad šuo būtų geras pagalbininkas medžioklėje, reikia su juo užsiimti, akcentuoja M. Kaminskaitė.
„Norint išauginti medžioklinį [...] šuniuką, su juo reikia žaisti, duoti nešioti įvairius daiktus, skirtingos faktūros, skirtingus kamuoliukus, žaisliukus, kartais – kailį, kartais – anties sparną“, – vardija lygiaplaukių retriverių veisėja.
Savo ruožtu S. Pileckytė-Norbutienė priduria, kad reikėtų nuo pat mažų dienų šuniukui nustatyti taisykles, kad vėliau nekiltų problemų.
„Atsivežus šuniuką, nuo mažų dienų jam reikia nustatyti taisykles – kas, kaip turi būti. Būna, kad senyvi žmonės šunims daugiau leidžia, o po to jie gali būti sunkiau valdomi“, – pastebi lygiaplaukių retriverių veisėja.
Tačiau, pasak jos, šie šunys draugiški ir jokiu būdu nenuskriaus mažo vaiko, neįkąs jam. Vis dėlto dėl savo judrumo vaiką iki trejų metų toks šuo gali netyčia pastumti, įspėja S. Pileckytė-Norbutienė.
Lygiaplaukį retriverį auginanti Toma Galiautdinoma pasakoja, kad jos šeimoje sykiu atsirado ir vaikelis, ir šuniukas. Abu tuo metu buvo penkių mėnesių.
„Mano mama labai prieštaravo, sakė – gal tu išprotėjai: ir šuo, ir mažas vaikas. Bet per daug ilgai laukėme šuns, kad būtume pasakę „ne“. Šiandien tikrai nesigailime, nes viskas [pasisekė] tobulai – geriausias draugas. [...]
Vienintelis dalykas, dėl ko reikėjo saugoti, – kad nepastumtų, nes tai yra didelis, masyvesnis šuo. Daugiau nebuvo absoliučiai jokios baimės, kad nuskriaus [vaiką], nebent kad užlaižys“, – juokiasi moteris.
Tai gali suprasti lygiaplaukių retriverių veisėja S. Pileckytė-Norbutienė, pasak kurios, tai – labai meili veislė.
„Jie labai mėgsta laižytis. Nežinau, bent jau mums su vyru nesiseka to išgyvendinti“, – neslepia ji.
Iš didelės meilės, moters teigimu, namuose ant žemės gali kristi net koks nors daiktas. „Tos uodegos judrios, kas nors namuose gali būti nušluota nuo stalo. Pavyzdžiui, koks puodukas – iš didelės meilės, iš džiaugsmo“, – sako S. Pileckytė-Norbutienė.
Labai protingi, paklusnūs, bet nesargūs
Anot lygiaplaukių retriverių veisėjos, šie šunys šeriasi kaip ir visi kiti, tad jų kailio namuose nepavyks išvengti. „Jeigu šuo reguliariai prižiūrimas, labai
D. Lynne (Wikimedia Commons) nuotr.
dažnai jo šukuoti nereikia – vieną–du kartus per savaitę. To tikrai užtenka. Parodoms jie šiek tiek kerpami, ausys tvarkomos“, – teigia S. Pileckytė-Norbutienė.
M. Kaminskaitės manymu, lygiaplaukiai retriveriai yra labai gražūs šunys ir puikiai tinka parodoms. „Esame nugalėję dviejose specializuotose retriverių parodose.
Aš labai džiaugiuosi, kad ji – ne tik puikiai dirbantis šuo, bet ir labai gražiai pasirodantis parodose. Dabar abidvi [...] su džiaugsmu einame ten – ir į medžioklę, ir į parodą“, – tikina M. Kaminskaitė.
Solo šeimininkė T. Galiautdinoma sako, kad visur, kur tik gali, būna su augintiniu. „Jis visur – kartu. Važiuojame pasivaikščioti į parkus, į mišką, važiuojame į svečius, keliaujame, atostogaujame – visur kartu, kur tik leidžiama būti su šunimis“, – tvirtina lygiaplaukio retriverio augintoja.
Pasak šių šunų veisimu užsiimančios M. Kaminskaitės, tai – labai protingi ir imlūs šunys. „Jie labai greitai supranta, kas galima, ko negalima. Šios veislės šunys puikiai pasirodo [...] paklusnumo varžybose, užsiėmimuose.
Jie turi labai daug kantrybės. Kaip medžioklinis šuo, jis turi ilgai išsėdėti šalia medžiotojo. Mes kartais sėdime valandą. Ji išsėdi nejudėdama tam, kad sulauktų savo anties“, – pasakoja moteris.
Lygiaplaukių retriverių veisėja Z. Gotfrid taip pat žavisi šių šunų temperamentu: „Tai – namuose tylus, neagresyvus šuo.“
O. Antanaitienė priduria, kad būtent dėl šios priežasties šis šuo netinka apsaugai. „Tai – nesargus šuo. Jeigu ateis svetimas žmogus, jis tikrai sakys – mielai užeikite, parodysiu, kur yra maistas, kur dar kas nors. Visi jiems yra draugai“, – sako lygiaplaukių retriverių veisėja.
S. Pileckytės-Norbutienės teigimu, ši veislė yra ganėtinai sveika ir gyvena iki 14–15 metų.