„Patekęs į kraują cukrus stimuliuoja tuos pačius smegenyse esančius malonumo centrus, kurie reaguoja į heroiną ir kokainą. Tam tikru lygmeniu tai būdinga visam skaniam maistui (dėl to jis ir gardus!), bet cukraus sukeltas poveikis itin ryškus. Galima teigti, kad cukrus yra priklausomybę sukeliantis narkotikas“, – rašoma žurnale.
Pasak Kolorado universiteto Denveryje (JAV) nefrologo Richardas Johnsonas, atsakymas, kodėl žmonių smegenyse išsivystė maloni reakcija į galbūt toksišką junginį, slypi gilioje senovėje, kuomet fruktozės (cukrus susideda iš gliukozės ir fruktozės) troškimas nulėmė mūsų beždžioniškųjų protėvių išgyvenimą.
„Tam tikru metu tarp šių gyvūnų atsirado mutacija, – aiškina R. Johnsonas. – Vienos iš žmogbeždžionių organizmas ėmė itin veiksmingai perdirbti fruktozę. Netgi nedidelis jos kiekis buvo saugomas riebalų forma ir tai tapo dideliu privalumu kovojant dėl išgyvenimo ilgais žiemos mėnesiais, kai rasti maisto būdavo itin sunku“.
Tuomet vieną dieną ši žmogbeždžionė su savo mutavusiu genu bei sveiku potraukiu retam ir brangiam vaisiniam cukrui grįžo į savo tėviškę Afrikoje ir pradėjo žmogbeždžiones, kurias matome šiandien. „Ši mutacija tapo tokiu svarbiu išgyvenimo veiksniu, kad galiausiai išliko tik ją turėję gyvūnai, – žurnalui „National Geographic Lietuva“ pasakojo R. Džonsonas. – Todėl šiandien šį geną turi visos žmogbeždžionės, tarp jų ir žmonės. Jis padėjo mūsų protėviams išgyventi sunkmetį. Bet cukrui plūste užplūdus Vakarus, iškilo problema. Mūsų pasaulis skęsta fruktozėje, nors žmogaus organizmas prisitaikęs išsiversti su labai nedideliu jos kiekiu“.
Net ir didžiųjų geografinių atradimų amžių (XV a.) – naujų žemių ir salų paieškas – nemaža dalimi lėmė troškimas rasti dirbamų laukų, kuriuose galėtų augti cukranendrės. Juk tuomet cukrus buvo labai trokštamas, tačiau taip sunkiai gaunamas, kad prilygo prieskoniams ir atitekdavo tik turtingiesiems. Galiausiai į naujai atrastas vietoves – Žaliojo Kyšulio ir Kanarų salas – atkeliavo cukranendrės, į Naująjį Pasaulį jų gabenosi ir pats Kolumbas.
„Taip prasidėjo cukraus, Karibų jūros salų ir vergų plantacijų amžius, laikui bėgant pagimdęs didžiulius rūkstančius fabrikus stiklo miestų pakraščiuose, masinį vartojimą, nutukusias šeimas ir XXL dydžio sportinę aprangą vilkinčius bei elektriniais vežimėliais važinėjančius žmones“, – rašo „National geographic Lietuva“ žurnalo autorius Richas Cohenas.
Ironiška, kad tai, kas kadaise mus išgelbėjo, galiausiai gali ir pribaigti.
Keletas įdomių skaičių:
- Amerikos širdies asociacijos rekomenduojamas didžiausias dienos cukraus kiekis vyrui yra 37,8 g, o moterims – 25,2 g, tačiau vidutinis amerikietis per dieną vis dar suvartoja 95,3 g cukraus ir tam net nebūtina įsmegti šaukštelio į cukrinę.
- Cukrus dedamas į maistą, siekiant sustiprinti jo skonį ir išryškinti tekstūrą. Jis taip pat veikia kaip konservantas. 1 arbatinis šaukštelis yra 4,2 g cukraus.
- Keturiuose jautienos ir kiaulienos Bolonijos dešros griežinėliuose yra 5 g cukraus.
- Dvejose baltos duonos riekėse yra 2,8 g cukraus.
- 355 ml kolos skardinėje yra 33,3 g cukraus.
- Trijuose arbatiniuose šaukšteliuose kečupo yra 7,4 g cukraus.
- 95,3 g natūralaus cukraus yra šiuose maisto produktuose: 7 obuoliuose, 454 kiaušiniuose, 1135 stiklinėse ryžių. 27 kukurūzų burbuolėse.