Žmonės kalbėdami apie praeities gamtosaugininkus, geriausiai prisimena Theodore‘ą Rooseveltą. Žmogų, kuris pirmasis pradėjo plėtoti nacionalinių parkų idėją ir didžiulius Amerikos tyrlaukių plotus pavertė rezervatais. Po to prisimenami Johno Muiro ir Rachel Carson nuopelnai.
Tačiau gamtos mylėtojų buvo ir gerokai prieš XX a. Kai kurios garsios istorinės asmenybės buvo tikri gamtos entuziastai. Jie netgi patys to nežinojo ir darė tokius dalykus, kas šiandien vadinama ekoterorizmu. Nuo Čingischano iki Anglijos karaliaus Edwardo I – treehugger.com pateikia 10 istorinių asmenybių, kurie padarė daug, kad išsaugotų planetą. Jie rūpinosi globaline temperatūra, kovojo už gyvūnų teises ir už teisę žemę skirti rezervatams.
Čingischanas (1162–1227)
Vienas iš garsiausių valdovų, Čingischanas, įkūrė Mongolų imperiją ir iki savo mirties užkariavo viską nuo Japonijos iki Kaspijos jūrų. Mongolų invazijos dažniausiai siedavosi su barbariškumu ir chaosu, tačiau Didysis chanas pirmasis lėmė globalinės temperatūros pokyčius.
Klajokliams mongolams įspūdžio nedarė agrarinės bendruomenės ir jie nematė nieko blogo, jei išžudai tūkstančius priešų. Tačiau mongolai pasiekė ir netikėtų rezultatų: žingsniuodami per Aziją, jie naikino gyventojus ir didžiulius žemės ūkiui skirtus plotus, kurie ilgainiui pavirto natūralių miškų plotais. Tyrimas nustatė, jog dėl tų plotų, kurie virto natūraliais miškais, sumažėjo planetos temperatūra.
Anglijos karalius Edwardas I (1239–1307)
Anglijos karalius Edwardas I šiandien laikomas blogu karaliumi. 1306 m. jis daugiau galvojo apie anglis negu apie Škotijos priespaudą. Jis Londono gyventojams uždraudė naudoti anglis šildymuisi, kadangi buvo pavargęs nuo dūmų ir netgi numatė baudas už pažeidimus. Jo pasiryžimo kovoti prieš oro teršimą galėtų pavydėti dabartiniai politikai – už anglies deginimą galėdavai atsidurti kalėjime.
Deja, oro kokybė Londone ne itin pakito, kadangi paskelbtą įstatymą ignoravo neturtingieji, kurie neturėjo pinigų tam, kad anglį pakeistų į medieną.
Richardas Nixonas (1913–1994)
37-ojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento „palikimas“ – Vietnamo karas ir Votergeito skandalas. Tačiau gamtosaugininkai galėtų jo nuopelnus įvertinti kitaip. 1970 m. jis įkūrė Aplinkos apsaugos agentūrą. Tais pačiais metais pasirašė Švaraus oro aktą ir Nacionalinį aplinkos politikos aktą, kuris nustatė poveikio aplinkai nuostatus kaip būtiną sąlygą bet kokiam valstybiniam projektui.
Pitagoras (570–495 m. pr. Kr.)
Tebediskutuojama, ar senovės Graikijos filosofas ir matematikas Pitagoras, draudė visų gyvūninės kilmės produktų vartojimą. Neaišku ir ar jis pritarė jaučių naudojimui ariant laukus, bet kuriuo atveju jis laikomas aktyviu gyvūnų teisių gynėju. Pitagoras taip pat buvo vegetaras, o jo filosofijos mokykla, pagrįsta mokymu, kur tikima, jog gyvūnai taip pat turi sielą.
Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis (1929–1968)
Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis yra žinomas kaip pilietinių teisių judėjimo lyderis. Tačiau daugelis nežino, jog jis taip pat rūpinosi kokį poveikį aplinkosaugai daro amerikiečių priespauda Afrikos šalyse.
2010 m. gruodžio mėnesį JAV teisingumo ministras Ericas Holderis, M. Kingą pavadino aplinkosaugos aktyvistų judėjimo tėvu ir siūlė, jog kiekvienas apie aplinkosaugą galvotų, kaip apie pilietinių teisių problemą. Kadangi mažuma ir mažas pajamas gaunantys gyventojai, kaip ir visi kiti, turi teisę būti apsaugoti nuo pavojų sveikatai.
Anyos Jedlikas (1800–1895)
Anyos Jedlikas nėra itin žinomas. 1827 metais A. Jedlikas, benediktinų dvasininkas, išradėjas ir fizikas, išrado pirmą elektromotorą pasaulyje. Kitais metais jis savo išrastą prietaisą įtaisė į automobilį, kad pademonstruotų elektros energijos keitimąsi į mechaninę. Abejojama, ar išradėjas numatė trumpą elektrinio automobilio gyvenimą ar jo atgimimą XXI amžiuje.
Abrahamas Lincolnas (1809–1865)
Jis ne tik išgelbėjo šalį, panaikino vergovę, o Padėkos dieną paskelbė šventadieniu, bet ir įkūrė JAV Žemės ūkio departamentą ir Nacionalinę mokslų akademiją bei įtvirtino žemės apsaugą būsimam Josemičio nacionaliniam parkui.
Mohandas Gandhi (1869–1948)
Kovodamas už Indijos nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, Mohandas Gandhi taip pat atkreipė dėmesį į skurdo problemą, moterų ir darbininkų teises. Trečiosios kampanijos metu jis koncentravosi ir į aplinkosaugos problemas. Jis teigė, jog darbininkai ankštose miesto gamyklose kenčia dėl blogos oro kokybės. Jis taip pat įspėjo dėl industrializacijos pasekmių, todėl kvietė žmones gyventi paprasčiau. Mohandas Gandhi taip pat buvo ir vegetaras.
Tedas Kaczynskis (1942 - )
Tedas Kaczynskis, geriau žinomas kaip Unabomberis, yra šiuolaikinių gamtosaugos judėjimų ekstremalusis pavyzdys. Jis buvo pasiruošęs smurtui ir žmogžudystėms, kad pasiektų savo tikslus. 1971 metus gabus matematikas ir šizofrenikas metė daug žadančią karjerą Berklio universitete ir pasirinko gyvenimą trobelėje Montanoje.
Viena iš Kaczynskio laiškų bombų aukų buvo Thomas J. Mosseris, kompanijos „Burson Marsteller“, kuri padėjo panaikinti tanklaivio „Exxon Valdez“ avarijos padarinius, vadovas. 1995 metais jis nužudė Gilbertą Murray‘ų, Kalifornijos medienos asociacijos prezidentą.
T. Kaczynskis, kuris dabar atlieka bausmę kalėjime be paleidimo galimybės, yra vienas iš nedaugelio itin aktyvių ekoteroristų. Ši etiketė dabar klijuojama daugumai aktyvistų, kurie pasižymi neprievartiniu pilietiniu nepaklusnumu.
Thomas Jeffersonas (1743–1826)
Thomo Jeffersono asmenybė išsiskiria savo prieštaringumu. Jis JAV Nepriklausomybės deklaracijoje įrašė, jog visi žmonės yra sukurti lygūs, tačiau pats visą gyvenimą turėjo tarnų. Jo prieštaringumas išryškėjo ir požiūryje į aplinkosaugą.
Ši asmenybė buvo tikras gamtos mylėtojas ir Ameriką įsivaizdavo kaip šalį, kurioje gyvena jomenai. Tačiau Jeffersono ūkininkavimo Monticello vietovėje pasekmės – vėjo ir lietaus erozijos bei dirvožemis, netekęs maistingų medžiagų. Jis entuziastingai importavo įvairias augalų rūšis iš užsienio. Taip pat vykdė programą pardavinėti žemės sklypus po 160 akrų ūkininkavimui, neatsižvelgdamas į vakarinių Misisipės žemių ypatingumą. Jeffersono specifinį požiūrį į aplinkosaugą lėmė per didelis pasitikėjimas racionalumu bei žmonijos išmintimi, o ne natūralia gamta.