„Tik nesakyk, kad ir ši suknelė iš second hand’o tavo gimtajame mieste”, - klausia olandė kolegė ir neatsistebi, kai linksiu galva, kad tikrai taip – ir suknelė, ir karoliai, net ir megztukas, kurį vilkėjau vakar, pirkti padėvėtų drabužių parduotuvėje mano gimtojoje Šilutėje. Prieš keletą metų, gyvendama Lietuvoje, paklausta kur įsigijau vieną ar kitą drabužį, tikriausiai būčiau nukreipusi kalbą kita linkme, nes prisipažinti, kad apsipirkinėju dėvėtų rūbų parduotuvėse būtų buvę šiek tiek nepatogu ir gal net gėda. Juk Lietuvoje padėvėti drabužiai (angl. second hand) tuomet asocijavosi labiau su prasta finansine padėtimi, o ne stiliumi, kokybe ir atsakingo vartojimo sąvoka. Savo ruožtu pasaulyje ši praktika gana plačiai paplitusi.
Pigesni mažesniuose miestuose
Padėvėtų drabužių parduotuvės Lietuvoje neretai vadinamos neigiamą reikšmę turinčiais žodžiais - „skudurynais“, „padėvalkėmis“, „ubagynais“, „kuistukais“, „labdarkėmis“. Tačiau šios parduotuvės gali būti įvairių tipų - nuo specializuotų vintage boutique iki labdaros krautuvių (angl. charity shop), didžiąją pelno dalį skiriančių labdarai, iki pardavinėjančių tiesiog šlamštą (angl. junk shop).
Rasti „perliukų” dėvėtų drabužių parduotuvėse reikia laiko ir kantrybės: tarp nudėvėtų ir nuskalbtų gaminių čia gali pasitaikyti geros kokybės, neretai garsių firmų drabužių už prieinamą kainą.
„Nesuprantu, kam mokėti beprotiškus pinigus už naują švarką, jei panašų vos padėvėtą galiu įsigyti už kelis kartus mažesnę kainą. Perku čia, nes randu originalių ir nebrangių rūbų, jei reikia, nunešu pas siuvėją pataisyti“, - pasakojo vienoje sostinės dėvėtų rūbų parduotuvėje kalbinta stilinga trisdešimtmetė Raminta.
„Požiūris į dėvėtus drabužius Lietuvoje po truputį keičiasi, tačiau dar turės praeiti nemažai laiko, kol tai nebus laikoma kažkokia gėda, o greičiau pasididžiavimo reikalu kaip užsienyje, juk taip prailginimas drabužio gyvavimo ciklas, mažiau prisidedama prie aplinkos taršos“, - dėstė mergina, porą metų gyvenusi Londone ir ten pamėgusi dėvėtų rūbų parduotuves.
Didesniuose miestuose dėvėtų drabužių parduotuvės pastaraisiais metais pradėjo panėšėti į jaukius boutique tipo salonus. Mažesniuose miesteliuose tai dažniausiai vis dar mažose, tvankiose patalpose įsikūrusios krautuvėlės, kuriose neretai nosį kutena nemalonus senienų ar chemikalų kvapas. Užtat mažesniuose Lietuvos miesteliuose ir kaimuose dėvėti drabužiai pigesni nei didmiesčiuose. DELFI jau rašė, jog dėvėti drabužiai ne visada pigesni už naujus. Ši tendencija vyrauja ir užsienyje, nes kainos dėvėtų drabužių parduotuvėse taip pat svyruoja nuo kelių iki keliasdešimt ar net kelių šimtų eurų.
Populiarėja „blusų turgūs”
Londone, Briuselyje ar Amsterdame pirkti second hand rūbus ne tik nelaikoma gėda, bet ir dažnai didžiuojamasi, nes taip prisidedama prie tvaraus vartojimo idėjų. Be to, galima originaliai kurti savitą stilių nesivaikant naujausių mados tendencijų.
„Čia randu neįtikėtinų detalių savo garderobo paįvairinimui. Ir kaip pigu!“, - gyrėsi ekstravagantiškai atrodanti olandė Anne, sutikta šiaurinėje Amsterdamo dalyje kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį organizuojamame blusturgyje. Už 4 eurus nusipirkus bilietą čia galima praleisti gerą pusdienį, nes veikia du didžiuliai paviljonai, kuriuose prekiaujama viskuo: pradedant batais, rankinėmis, suknelėmis, kelnėmis, baigiant knygomis ir muzikos instrumentais. Tiesa, tikėtis gražiai sukabintų ar sulankstytų drabužių čia neverta – į popietės pabaigą norint atrasti kokį dėmesio vertą daiktą teks apsišarvuoti kantrybe.
Pasaulio didmiesčiuose populiarūs blusų turgūs (angl. flea market) – Londono Brick Lane, Amsterdamo Waterlooplein, prigyja ir Lietuvoje. Prieš keletą metų sostinės Mokytojų namų kiemelyje pradėjęs veikti Blusų turgus išpopuliarėjo akimirksniu. Kaip teigia jo organizatoriai, „visi namuose turime nebereikalingų daiktų, tad kodėl jų neišdėliojus ant prekystalio?”.
Šaltuoju metų laiku blusturgis persikelia į „Šokbarį“ (buvusį „Havana“ klubą) ir vyksta kiekvieną sekmadienį nuo 12:00 iki 16:00 valandos. Iš anksto užsiregistravę blusturgyje gali prekiauti visi norintys. Viena vieta blusturgyje kainuoja 15 litų. Už 15 litų galima išsinuomoti stalą ar vienvietę kabyklą drabužiams (dvivietė kainuoja dvigubai).
Tačiau ir perkant dėvėtus drabužius reikėtų jausti saiką ir nepamesti galvos prisiperkant nereikalingų daiktų vien dėl to, kad pigu. Čia taip pat gali apimti pirkimo manija. Vos penki litai už kone naują kašmyro megztinį, dvylika litų už Diesel džinsus, o kur dar marškinėliai po litą ar du. Kaip nepirkti, juk taip pigu? Ir štai spinta vėl lūžta...
Kiekviena moteris nenešioja vidutiniškai 22 drabužių
Madoms keičiantis dažniau nei orams, daugeliui tampa įprasta drabužį keisti nauju ne todėl, kad jis nebetinkamas dėvėti, o dėl to, kad tiesiog norisi nusipirkti ką nors nauja. Vartotojišką mąstyseną lemia ir išpopuliarėjęs vadinamosios greitosios mados (angl. fast fashion) fenomenas, kai drabužio pagaminimas nuo sumodeliavimo iki pristymo į parduotuvių lentynas užtrunka vos porą savaičių.
Kainos nedidelės, o tai skatina vartojimą. Kadangi drabužių kokybė nėra gera, jie po keleto skalbimų neretai atsiduria šiukšlių dėžėje. Todėl šiuolaikinė mada dažnai vadinama vienkartinių drabužių mada. Per pastarąjį dešimtmetį drabužių pirkimas išaugo trigubai. Vien Didžiojoje Britanijoje per metus nuperkama apie du milijonus tonų rūbų, o apie milijonas tonų atsiduria sąvartyne. Pasak „The Observer” žurnalistės ir knygos „To Die For: is Fashion Wearing Out the World?” („Ar mada nudėvi pasaulį?“ - angl.) autorės Lucy Siegle, vidutiniškai moteris spintoje turi 22 drabužius, kurių visiškai nenešioja.
Alternatyva besaikiam vartojimui – drabužių mainai. Juk kiekvienoje spintoje būtų galima rasti ne senų ir nenunešiotų, tiesiog morališkai pasenusių drabužių. Drabužių mainų idėja gimė devintojo dešimtmečio viduryje San Franciske, kai Suzanne Agasi pirmuosius mainų vakarėlius savo namuose pradėjo organizuoti draugams.
Tokie vakarėliai akimirksniu pritraukė vis daugiau besidominčių neįprastu, taupiu ir ekologišku būdu atnaujinti garderobą. Suzanne vadovaujasi mintimi, kad kiekvienas gali atrodyti „kaip apsirengęs už milijoną, neišleisdamas krūvos pinigų“. Be to, mainantis drabužiais nereikia stoviniuoti ilgose eilėse prie matavimosi kabinų ar baimintis, kad vakarėlyje pamatysite damą, vilkinčią tokia pačia suknele. Neišleidžiant nei cento, galima atsinaujinti tiesiog iškeičiant spintoje užsigulėjusius drabužius į naujus.
Alternatyva pirkimui – drabužių mainai
Drabužių mainai, kaip alternatyva apsipirkimui parduotuvėse, sparčiai populiarėja užsienio didmiesčiuose. Londone, Milane, Paryžiuje, Niujorke madų maniakės drabužiais mainosi specialiai organizuojamuose vakarėliuose, taip pat internetinėje erdvėje (pavyzdžiui, Big Wardrobe, Posh Swaps). Didžiojoje Britanijoje įsteigta organizacija „Swishing.org” propaguoja drabužių mainus ir ekologišką gyvenseną. Nemokamu garderobo atnaujinimu susigundo vis daugiau įvairaus amžiaus, pomėgių bei stiliaus žmonių. Swishing.org tinklapyje per mėnesį vidutiniškai apsilanko apie 10 000 lankytojų iš viso pasaulio.
Drabužių mainams neabejingi ir lietuviai. Akcijos „Mainų spinta”, vykstančios apie 5 kartus per metus didžiuosiuose Lietuvos miestuose šiltuoju metų laiku, organizatoriai džiaugiasi galėdami prisidėti prie prasmingesnio visuomenės vartojimo, skatindami ne išmesti, o iškeisti nebenešiojamus rūbus į reikalingesnius.
„Tebūnie naktis” kultūros renginio metu birželio mėnesį organizuotoje „Mainų spintoje“ daugiau nei šimtas žmonių mainė džinsus, sukneles, palaidines, papuošalus į kitų akcijos dalyvių atneštus rūbus – per keletą minučių nuo pakabų buvo nušluota didžioji dalis mainytis atneštų drabužių. „Vakarėliai ir panašūs drabužių mainų renginiai Lietuvoje yra pakankamai populiarūs. Žmonės ateina ne vien apsimainyti, bet ir pabendrauti, nes mainai yra socialinis dalykas, kaip ir įprasti turgeliai“, - teigia viena iš renginio organizatorių, portalo Manodrabužiai.lt darbuotoja Eglė Užuraistytė.
O kodėl nesuorganizavus drabužių mainų namuose ar darbovietėje? Tai puikus būdas smagiai praleisti laiką ir atnaujinti garderobą. Tad judinkime tą įsisenėjusį stereotipinį požiūrį į dėvėtus drabužius. Pirkime, parduokime, keiskimės, mainykimės – juk nusibodęs drabužis kam nors kitam gali pasirodyti įdomus ir originalus!
Kodėl dėvėti drabužiai yra gerai?
1. Galima rasti stilingų, madingų, originalių ir išskirtinių drabužių kasdienai, o ypač ieškant originalių kostiumų vakarėliams.
3. Dėvėti drabužiai yra patvarūs, neretai geresnės kokybės, nes prieš keletą dešimtmečių vyravusi lėtoji mada (angl. slow fashion) neskatino besaikio vartojimo, rūbai būdavo dėvimi ilgiau, geriau prižiūrimi, neretai skalbiami rankomis.
4. Dėvėti drabužiai - išsigelbėjimas auginantiems mažus vaikus, juk mažyliai taip greitai auga, o vaikų drabužėliai neretai būna vos keletą kartų dėvėti.
5. Dėvėtų drabužių parduotuvės yra alternatyva vadinamosioms „prakaito dirbtuvėmis“ (angl. sweatshops) – trečiosiose pasaulio šalyse gaminami žymių pasaulio firmų drabužiai, kurių darbuotojai dažnai dirba ilgas valandas už labai mažą užmokestį, prastomis darbo sąlygomis.
6. Dėvėti drabužiai dažnai pigesni už naujus, be to jais galima mainytis neišleidžiant nei cento.