Įsivaizduokite batus pagamintus iš nebenaudojamos gaisrininkų vandens žarnos, žvakides iš vyno butelių, šviestuvus iš kartotinių dėžių arba fotelį iš telefono būdelės ir suoliuką iš slidžių.
Berlyne įsikūrusiame „Stilwerk“ centre (dizainerių kurtų baldų, interjero detalių ir apyvokos daiktų prekybos platforma) kaip tik šiuo metu eksponuojami geriausi, jau penktus metus rengto konkurso „Recycling Design“ iš atliekų kuriančių dizainerių darbai.
Šiuo atveju atliekos, tai ne tik nebereikalingi, sugedę daiktai, bet ir statybos ar pramoninės atliekos. Be to, dizaineriai negali savo darbų kurti iš perdirbamų atliekų, pvz. Vokietijoje, iš tų, kurios pažymėtos vadinamuoju žaliuoju perdirbimo tašku, mat jos ir taip perdirbamos ir panaudojamos.
Be šių, kūrėjams keliami ir kiti reikalavimai, jų idėjos turi būti įdomios, daiktai funkcionalūs bei gražūs, svarbu ir tai, ar ateityje jų sukurtus baldus ar interjero detales būtų galima ir toliau gaminti serijiniu būdu, be to, vertinimo komisija atkreipia dėmesį ir į tai, ar kūrinių gamyba kuria darbo vietas, į procesą įtraukia neįgaliuosius, jaunimą ir pan.
Žvalgantis po parodą pirmiausia į akis krinta tai, kad eksponatai atrodo labai stilingai, be to, susižavėjimą kelia tai, jog kūrėjai nebereikalinguose daiktuose ir atliekose sugebėjo įžvelgti jų naują gyvenimą – tai kas mums atrodytų šlamštas, skvarbių menininkų akių apžiūrėtas pašnibžda unikalią idėją ir antrą šansą.
Organizacija, rengianti konkursą „Arbeitskreis Recycling“, įkurta 1984 metais, kuomet net ir Vokietijoje, šiuo metu laikomoje labai pažengusia atliekų rūšiavimo ir perdirbimo srityje, mažai kas į aptariamą problematiką kreipė dėmesį. Tiesa, pirmiausia „Arbeitskreis Recycling“ ėmė rengti konkursus menininkams (1994 m.), kuriantiems iš atliekų ir tik 2007 metais ėmė gvildenti idėją pradėti konkursus ir dizaineriams.
Konkurso rengėjai siūlo į rūšiavimą bei perdirbimą žvelgti ne tik per industrinę ar administracinę prizmę, anot jų, tai yra mūsų visuomenės kultūros dalis. Žmogus esą visad buvusi cikliška būtybė, jau tuomet kai akmens amžiuje sumedžioję žvėrį stengdavosi nesulaužyti jo kaulų ir suvalgęs mėsą juos užkasdavo į žemę ir taip tarsi juos grąžindavo į ratą. Cikliškumas dar labiau išryškėjo kai žmogus ėmė auginti grūdines kultūras ir pan. Tad atliekų rūšiavimas ir perdirbimas esanti tik dar viena to žmonijai jau pažįstamo ciklo forma, todėl derėtų jį priimti natūraliai, o ne vien per moralinį ar teisinį visuomenės aspektą.
Tačiau net išpopuliarėjus daiktų iš antrų rankų įsigijimui, mainams ir blusų turgeliams, dar labai dažnai nutinka, kad vietoj to, jog sugedusį prietaisą neštume taisyti, tiesiog jį išmetame ir nusiperkame naują. Pavyzdžiui Vokietijoje kasmet apie 7 mln. tonų baldų tampa nebereikalingi, bet tik dešimtoji dalis jų perdirbama.
Ir anot „OS2“ dizaino grupės atstovo ir „Recycling Design“ žiuri nario Oliverio Schubbe, sandėliuose ir aikštelėse tonos stūksančių atliekų ir nebereikalingų daiktų galėtų tapti tikromis aukso kasyklomis dizaineriams. Tačiau jie neturi priėjimo prie tų atliekų. Nors ir pačioms kompanijoms, sandėliuojančioms tonas atliekų, būtų naudinga, jei iš jų kažkas pasiūlytų gaminti kažką naudingo.
Eko-dizainu besidominčio vokiečių filosofo Berndo Draserio teigimu, ilgą laiką šis sritis nepelnytai buvo menkinama ir laikoma nesiprausiančių, susivėlusių keistuolių užsiėmimu ir nevertinama kaip profesionalus dizainas. Tačiau 1994 metais Vokietijoje įsikūrusi ecosign akademija ėmė eko-dizaino reputaciją keisti.
Tuo tarpu organizacijos „Arbeitskreis Recycling“ generalinis direktorius Udo Holtkapas sako, kad jų rengiamas „Recycling Design“ metą iššūkį dizaineriams ir kviečia juos nebereikalinguose daiktuose ir atliekose atrasti paslėptą jų prasmę ir savo atradimuose vadovautis žymiu vokiečių dadaistu (meno judėjimas) Kurtu Schwittersu, jau anuomet savo kūryboje naudojusiu įvairias atliekas ir nebereikalingus daiktus.
Už savo žvilgsnių skvarbumą ir kokybišką idėjų įgyvendinimą menininkai nelieka neapdovanoti – pirmos vietos nugalėtojui skiriamas 2500 eurų (8625 Lt) prizas. Prieš penkerius metus pirmą kartą paskelbę konkursą „Recycling Design“, jo rengėjai sulaukė vos penkių dešimčių dizaino kūrinių, o šiųmečiam savo darbus pristatė jau bemaž 600 dizainerių iš 36 pasaulio šalių – nuo Nepalo iki Brazilijos, nuo Kinijos iki Lenkijos.
Geriausiais šiemet žiuri išrinko šveicarų dizainerių dueto Samuelio Coendento ir Lea‘os Gerber pliušinius žaislus „Outsiders“. Šių kūrinių idėja geneali savo paprastumu bei žavi savo jaukumu – šveicarai senus, nutriušusius pliušinius žaislus antram gyvenimui sugalvojo prikelti tiesiog išversdami jų „kailį“.
Antroji vieta atiteko taip pat dizainerių porai, vokiečiams iš Miunsterio Felixui Kaiseriui ir Dirkui Wemberiui už jų sukurtą itin tvirtą lauko suoliuką. Kūrėjai jam pagaminti panaudojo greitkelio metalinį apsauginį barjerą bei gabalus iš medinių palečių.
O trečioji vieta padalinta tarp dviejų kūrėjų – komisijos simpatijos atiteko Waltraudui Munzhuberiui iš Miuncheno už jo šiukšliadėžes pagamintas iš nebereikalingų garso ir vaizdo įrašų juostelių bei Berlyne reziduojančiai menininkei Silkei Koch už jos iš indų, popieriaus ir kitokių atliekų sukurtas interjero detales pavadintas „Gravity‘s Rainbow“.
Beje, konkursas atviras, tad savo darbus jam gali pristatyti ir dizaineriai iš Lietuvos ir kaip pastebėjo „Stilwerk“ vadovas Alexanderis Garbe, taip praminti sau taką į tarptautinį dizaino pasaulį, mat, anot jo, „Recycling Design“ yra puiki galimybė pasireikšti jauniems, ateities kūrėjams. Be to, darbų autorinės teisės lieka jų sumanytojams.