Seimo Kaimo reikalų komitete vykęs pasitarimas dėl Gyvūnų gerovės įstatymo baigėsi ilgai diskutuotu siūlymu panaikinti pavojingų šunų veislių sąrašą. Tam pritarė kinologai ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai.
Vis dėlto dalis šunų didelių šunų bijančių ar su neatsakingais šeimininkais susidūrusių visuomenės narių tokiu pasiūlymu nebus patenkinti.
„Nuo 2003 – iųjų surašytas ir šiuo metu gyvūnų gerovės įstatyme įtvirtintas agresyvių šunų veislių sąrašas nėra veiksmingas“, - vienbalsiai tikino Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas Giedrius Blekaitis ir Savivaldybių asociaciją atstovavęs Gediminas Vaičionis.
Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas pridūrė, jog jų tarnyboje tiriami apkandžiojimo atvejai ir po tokių įvykių visi kažką apkandžioję šunys priskiriami prie pavojingų, tiriama, ar jie galėjo sirgti pasiutlige.
Griežtinti agresyvių šunų laikymo taisyklių nėra prasmės
Pasitarimo metu buvo nepritarta Seimo narės A. Zuokienės siūlymams parengti detalesnius ir griežtesnius kovinių šunų išvaizdos ar savybių aprašus, į kuriuos atsižvelgiant agresyvioms veislėms būtų priskiriami tam tikrų bruožų turintys mišrūnai. Tokius aprašus, parlamentarės siūlymu, turėtų patvirtinti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Tam griežtai pasipriešino Lietuvos kinologų draugijos, VMVT bei Savivaldybių asociacijos atstovai.
Kaip pavyzdį Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė susirinkusiems Žemės ūkio ministerijos, Savivaldybių asociacijos bei kitų institucijų nariams pateikė lapą įvairių šunų veislių nuotraukų. Kai kurie skirtingų veislių atstovai, pavaizduoti šalia, buvo panašūs kaip du vandens lašai. Šis pavyzdys, moters nuomone, įrodo, jog atskirti, kuri šuns veislė yra iš pavojingų sąrašo, o kuri - ne, yra labai sudėtinga. O jei šuo – mišrūnas, jo „agresyvią veislę“ galima nustatyti tik tuo atveju, jei vienas iš tėvų turi dokumenus.
Jei neveikia – reikia braukti
„Pamėginkite atskirti Kangalo, Kaukazo aviganius, Slovakų čiuvašų veislės šunis? Praktiškai kiekvienai agresyvių veislių šunų sąraše esančiai veislei galima rasti kitą labai panašių požymių turinčią veislę, tačiau pastaroji nėra įtraukta į sąrašus“, - argumentus, kodėl minėtas sąrašas nėra veiksmingas vardijo Lietuvos kinologų draugijos prezidentė.
„Matome labai dideles problemas įgyvendinant tokius teisės aktus, - pritarė ir Savivaldybių asociacijos atstovas Gediminas Vačionis. - Savivaldybėms užkraunama atsakomybė atlikti tų šunų įvertinimus, samdyti ekspertus. O jei dar prisidės požymių aprašas... Net ir šiandien ši teisės norma neveikia. Gal tikrai vertėtų inicijuoti ne naujų aprašų kūrimą, o braukti lauk tai, kas neveikia? Jei ne, tuomet norėtųsi gauti kokius nors aprašus tvarkos, pagal kurią savivaldybės turėtų nustatinėti tuos agresyvių veislių šunis.“
Pyksti ant kaimyno – įskųsk jo šunį
Lietuvos kinologų draugijos atstovai teigė itin daug laiko skiriantys tam, kad policijai ar kitoms institucijoms išaiškintų, kurie šunys yra agresyvių, kurie – ne agresyvių veislių. Kartais tokiu būdu tiesiog suvedinėjamos sąskaitos tarp kaimynų – vienas jų tvirtina, kad pašonėje – pavojingas šuo, kitas mėgina įrodyti, kad jo šuo tik vizualiai panašus į veislę, kuriai Lietuvoje laikyti šiuo metu reikia specialaus leidimo.
Išsiaiškinti, ar šuo priskirtinas agresyviai veislei galima turint jo kilmės dokumentus. O ką daryti, kai jų nėra? Vienintelis tikslus būdas, kurį pripažintų teismas - genetiniai tyrimai (daromi tuomet, jei bent vienas iš tėvų turi kilmės dokumentus).
Lietuvos kinologų draugija bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikino, jog kiekvienu atveju aiškintis, ar šuo yra dar ir agresyvios veislės mišrūno mišrūnas jie griežtai atsisako, nes tai nėra jų funkcija. Ramunės Kazlauskaitės nuomone, jei būtų patvirtinti agresyvių šunų veislių aprašai, tada visi be išimties didesni nei 30 cm ūgio ir neturintys kilmės dokumentų šunys galėtų būti priskirti pavojingiems, nes bent vieną aprašuose paminėtą bruožą visuomet galima rasti (pavyzdžiui - agresyvią elgseną).
Nėra kovų - nėra ir joms skirtų šunų
„Vilniaus mieste užregistruota 300 agresyvios veislės šunų, per visą Lietuvą – kiek virš 1000. Juokinga! Tai realybės toli gražu neatitinkantys faktai. Dėl šio sąrašo tik švaistomos savivaldybių lėšos. Tai – gražus bandymas parodyti, kaip rūpinamasi visuomene. Tačiau tokiu būdu ją apsaugoti ar pasirūpinti – neįmanoma. Šalys, kurios buvo įsivedę tokį sąrašą - Lenkija, Italija - arba jo atsisakė, arba šiuo metu svarsto atsisakyti“ , - savo poziciją argumentais grindė R. Kazlauskaitė.
Kaip tuomet spręsti šeimininkų su iš tiesų pavojingais augintiniais problemą? „Siūlome įpareigoti veisėjus mikroschemomis žymėti visus šunis – gerai būtų – ir kates. Veisėjas būtų įpareigotas prieš parduodamas šuniukus įdiegti jiems mikroschemas“, - siūlė Lietuvos kinologų draugijos prezidentė. Ji pridūrė, jog gyvūnų ženklinimas ir registravimas turėtų būti du atskiri veiksmai. Vieną jų turėtų atlikti gyvūno veisėjas, kitą – naujasis savininkas. Tokiu būdu sumažėtų ir įvairių veislių jauniklius neva dėl „kalės gerovės“ veisiančių neatsakingų žmonių. Kovinių šunų (bandogo ir pitbulterjero) Lietuvoje pamažu turėtų natūraliai nelikti.
„Kadangi draudžiamos kovos, negali būti ir kovoms skirtų šunų – logiška“, - svarstė LKD prezidentė.
Seimo nariai nedrįs naikinti sąrašo
„Dažniausios mūsų nagrinėjamų apkandžiojimų priežastys: vaikas atvažiavo iš miesto į kaimą, lindo prie šuns ir gavo dantimis per ranką, - tikino VMVT atstovas Giedrius Blekaitis. - Todėl pritariame kinologų pasiūlymui naikinti tą sąrašą ir visus ką nors apkandžiojusius šunis laikyti pavojingais. Leisti jiems gyventi kaip normaliems gyvūnams, tik, žinoma, su antsnukiais viešose vietose ir kitų taisyklių laikymųsi. Sąrašas šiai dienai neveikia. Jei jį sugriežtinsime – dar labiau neveiks.“
Visgi diskusijoje pasigirdo balsų, jog toks siūlymas, kad ir logiškas, įstatyme nebus įtvirtintas. Tiesiog, žinodamas visuomenės baimę dėl agresyvių šunų, nė vienas Seimo narys nesiryš siūlyti nepopuliaraus sprendimo.
Vis dėlto Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Jonas Stanevičius ryžosi tokį pasiūlymą pateikti svarstyti bent jau komitetui.
Nemaža diskusijų pasitarime kilo ir dėl gyvūnų kapinių steigimo įvairių miestų savivaldybėse bei gyvūnų vežimo visuomeniniu transportu taisyklių. Pastarąsias numatyta palikti Susisiekimo ministerijai, o dėl kapinių greičiausiai spręs kiekvienos savivaldybės taryba.